I.
Negimę kūdikėliai stiklo karstuose,
vilčių griuvėsiuose numirusių graviūrų.
Dar plaukioja paveiksluose amūrai
svajų ir lūkesčių debesyse,
stiklinės laiko sraigės trapios
nuo burlaivių stiebų ir trapų
į baltus kūnus moterų nušliauš...

II.
Tas kūdikis, sugrįžęs iš sapnų,
ką motinai bežadei rodo?
Nekaltą džiaugsmą rojaus sodo?
Užmigusius be laiko brolius?
Juodojoj karo praeity
mirties pjūtis šienavo jų vaikystę.
Parklupusi bergždžioji ateitis
suspaudusi kančioj ne veidą —
likimo kaukę — smego naktyje.

III.
Mėnulis virš Venecijos naktų,
kur smuikininkės groja arkose,
gondoloje — dvi kaukės
iš palaido karnavalo šėlsmo...
(O kuo pridengs ryte
nuogumą nuodėmės?)
Pavargę balerinos pataluos —
Nuo jų begėdiškų špagatų
rausta net kolonos!
Dar vis vaidenasi sapnuos
Tėvynė protėvių Bokonni,
palikusių likimą lemt Madonai,
kuriai taip nuoširdžiai meldžiuos...

IV.
Fantomų menamoj būty
žibintą laiko Buda abejingas,
o debesų pamėlusioj vilty
du angelai lyg modeliai sustingo.
Plaštakės nerimo nakty
atskris iš karnavalo tyliai,
kur moteries glėby svaigi
klastinga šypsena klaidina.
Jaunystės rūbų nėriniuos
tavęs, išėjusios, ilgiuos.

V.
Jaunamartė pusiau nuoga
baimingai pirmo karto laukia
nujausdama, kad bus pažeidžiama,
nors ir be proto geidžiama,
su nuotakos baltuoju nekaltybės šydu,
kuriuo dangstysis tartum karūna.