Labas rytas. Esu, kuris esu. Visai neliūdnai, juk ne kiekvienam tenka tokia dovana pabuvoti pradžioje. Dovanos melancholija — betarpiškas žvilgsnis be „akinių“ į supančią Tikrovę. Fizikos moksle spalva — tam tikro ilgio bangos fotonų srautas, o žvelgiant be šių akinių, pvz., dangiškasis mėlis (O, melsvuma dangaus švelni, / Liūdna kaip Dangiškasis Niekas. // Vyt. Mačernis, Rudens sonetai, 4) turi nesuskaičiuojamą galybę atspalvių. Kaip ir gyvenimas, kaip ir „esu, kurs esu“, nuimti nuo vieno kurpalio tėra bendrybė, esanti visur ir niekur. Individualus potyris yra intensyviausias, kokybė, kurios negalima pervesti į kiekybę, į ekstensyvumą. Visai neliūdnas, tarkim — susimąstęs ir arkliškai žvengiantis į Ekrano politines pasiutpolkes...

Pykti ant pasaulio? Man nesuteikta tokia teisė, tai būtų labai panašu pyktį ant lapkričio vien todėl, kad jis nuogas... O žmonių pasaulis? — jis visoks: nuo žmogiškumu apspangusių superpatriotų, kurie šaukiasi uždrausti V. Daujotytės knygą, iki Strielkūnų Jonuko, kuris tyliai tyliai kaip pati Žemė ištaria: „Laisve, laisve, paukšteli mažas / Mūs tamsiam vergovės debesy. / Tu visada mums buvai miražas, / Miražu mums ir liksi. //“ Ir dar: „Aš trumpam atėjau, / Aš ilgam išeinu. //“

„Gyvenimas yra senas“, — sako mąstytojas Arvydas, čia aš pridursiu, kad „esu, kurs esu“ daug vyresnis, bet žymiai jaunesnis pojūtis, kuris užspringsta paskutiniame atodūsyje. Meilės pasaulis be mirties — iliuzija, tegu ir šventa. „Pasaulis yra maistas“, — sako Rytų išmintis, matyt tai tardama ji — teisi.

Kiekvienas šito trokšta, primiršau, juk Antikos laikais gyveno toks žmogus Sokratas, kuris buvo įsitikinęs: „žinau, kad nieko nežinau". Dažnai pamąstau: juk tai puiku, gal toks „žinojimas" ir išlaisvina asmenį, net žinojimas, kad vyno taurėje cikuta nesuteikia reikiamo įspūdžio ir būsenos. Jokio įniršio ir pykčio prieš gentainius. Išgeria taurę vyno tarsi ten nebūtų nuodų. Štai tas mažas Jonuko paukštelis tamsiame vergovės debesyje. Savo nežinojimu jis išsklaido tamsų vergovės debesį.

Žydintys kaštonai — iliuzinė pilnatvės akimirka, bet ji sugeba nugramdyti kasdienybės dulkes nuo šio kintančio pastovumo, pažįstamo iki skausmo, akimirkai nušluosto įkalinto žmogiškumo kiaute regą ir kasdienybės užslopintą jausmų spektrą, akimirkai atveria betarpišką akistatą su spindinčiu bekalbiu daiktu (kaštonu). Apsprendžia paties įvykio esmę: žmogus iš prigimties religinga būtybė, nors patį religingumą nustatė ne kas kitas, o pats žmogus, taip prisijaukindamas šį niekaip nesuvokiamą nekalbinę juslinę būseną. Labai norėjau „ateiti\" į pradžią, ištarsiu šį sykį kitaip: į žmogaus pradžią. Ar atėjau? Negaliu atsakyti taip, nes tapčiau žinančiu, o tai blogiausia, kas gali nutikti mąstančiam. Vis dar einu į pradžią... ne į bendrybės (žmonių), o į individualią juslinę savo pradžią.

Miela girdėti: pavasaris, pavasaris!
Kaip ir besistengtų žmogus pabėgti nuo savo juslumo, kokiu nors įmanomu ar neįmanomu žinojimu, jis juslinę kokybę verčia į kiekybę, į grynuosius santykius, susipažinimą perkeičia į pažinimą, neskaidomą individą perkeičia į sudėtingą agregatą, kurį sudaro atskyros dalys. Individus vienijantis, galima tarti ir amžinas pagrindas yra Estis, nurodantis į esamą štai čia šią akimirką, nors šis kalbinis vienetas nieko nekeičia, nes už ženklo nėra nieko, kas nurodytų į Būtį ar Estį, daikto substancionalumą, kaip tik pats daiktas, kaip substancinis individas. Kokybės nepervedant į kiekybinį (agregatinį) žinojimą, net tariant, jog žmogiškoji būtybė susideda iš sielos, kūno, dvasios, jau yra individualios kokybės praradimas. Juk aš bandau eiti bedievio taku, bet ir šis pasirinktas takas yra individualus, priimtinas vien man, kitus piktinantis, keliantis nuostabą, pasmerkimą, kitas žmogiškų jausmų apraiškas. „Pavasaris gamtoje kasmet, gyvenime — tik kartą.“ Atgimti man nereikia, nes aš nenumarinau savyje nė vieno jausmo, potyrio iš to vienintelio pavasario. Baisus bedievis, jam ir vilties nereikia, jis net nesidžiaugia artėjančiu pavasariu. Džiaugiuosi bent vienu aspektu; nereiks rioglintis į rūsį, kurti centrinio šildymo katilo ir vėl ropštis atgal. Išdžiūs gatvė, išjudins anūkas mano „mersą", varomą rankomis, galbūt pasiseks nukakti iki skvero, esu labai išsiilgęs Šventosios, ji teka visai netoli, už kelių šimtų metrų nuo mano namų. Ji slėnyje, o aš ant kalno, svajoju, gal pasieksiu šį pavasarį ją, tada pasijusiu esantis savo Saulėkalnyje, nors realiai jis neatpažįstamai nugenėtas. Pasišildysiu saulutėje, bet pavasario saulė „pikta", malonesnė ji rudens įsaulyje. Aš nesidžiaugiu, aš gyvenu pavasariu...

O aš Tau apie viltį, kaip blogybių guodėją, berods, rašiau, ją iš blogybių skrynios paleido žingeidi moteris Pandora (gražioji bėda, visų apdovanotoji). Žiedui nereikia vilties — jis žydi. Medžiui nereikia taipogi — jis auga. Kažkodėl žmogui jos reikia: jis nežydi, o viliasi žydėti. Juk tai v i e n i š i a u s (bedievio, nes tikintis Juo, negali iš principo būti vienišiumi) pasija — kentėjimas, aistra. Jošua — Jėzus, prieš atiduodamas dvasią ant kryžiaus, išrėkė: „Ėly, Ėly, lama azabtany". Tai reiškia: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Tu Mane apleidai?". Jis mirė kančiose ir skausme kaip paprastas, eilinis mirtingasis. Ar viltis gali dar rusenti palaikuose? Kas ant kryžiaus mirė? Žmogus? Dievas? Apie pastarojo mirtį sunku ką nors pasakyti. O žmogus, nors ir Dievo Sūnus, įgavęs žemiškąją lemtį, vadinasi, tapęs mirtinguoju, nes tik jis, mirtingasis, turi galimybę ją, mirt, mąstyti ir išgyventi. Nei žiedas, nei medis jos nemąsto, jos neišgyvena, nes jie  — pilnatvėje, neturintys tos godžios ir geismingos tuštumos, kurią turi vienintelis mirtingasis — žmogus. Tarsiu taip: ant kryžiaus mirė kūnas — Nežmogiškoji Tikrovė, prisikėlė Žodis — absoliutus žmogiškumas. Mitas bandė prisijaukinti Tikrovę, ją sužmogindamas. Logos bandė Tikrovę nugalėti (Pradžioje buvo Žodis), techno — Tikrovę sukurti.

Pameni, aš kalbėjau apie pradžią, išties ji bekalbė, Platonas ją pavadino sielos rašmenimis, profesorius Arvydas juos vadina pirmavaizdžiais, Esmo įraižomis, kurias palieka įsibrovęs Esmas „pasąmonėje" arba  toje geismingai stokojančioje tuštumoje, kurią Arvydas vadina Niekiu. Trumpai drūtai tariant, pradžioje „nebuvo" vilties. Priartėjusi tiesa visada yra karti. Dažniausiai ji bekalbė, įaudrinusi ar įsiaudrojęs kūnas neranda Esmo įraižų geismingai geidžiančioje tuštumoje, net ir tos „nuostabiosios" vilties. Tuomet ištaria: absurdas (surdus gr. — kurtus) — kurti patirtis. Tu perskaitei taip, kaip perskaitei, ir aš negaliu prieštarauti. Tegaliu išdėstyti savo „matymą", tiksliau, sumąstytą pradžią, nes pradžia yra bekalbė. Tai tik bandymas ją „užkeikti\" — prakalbinti, panašiai kaip Mozė liepsnojantį krūmą — pirmavaizdį, sielos rašmenį, įraižą padarė Abraomo, Izaoko tradicija: prakalbino, kas esmingai bekalbis. Lietuviška pagonybė — beraštė, jos „dievai“ užrašyti svetimų. Ji nepaliko stabų, juk pilkalnių, akmenų, medžių, šaltinių, upių nevadinsime stabais. Ji paliko mums savo Žemę, pabarėlį prie didelio vandens ir bekalbį potyrį, kurio vadinti meile nesiryžtu. Tai daug daugiau, juk iš „daugiau“ prasikalė ir užsigrūdino ženklai „gimtinė“, „motina“, „tėvynė“ ir „meilė“, „namai“, „laisvė“ — kas veriasi už šių ženklų — mirtingojo tiesa.

Įstrigo Sartro žodžiai: „Vaiko lūpomis sakoma tiesa“. Juk išties tik žmogus pasmerktas išgyventi, įsibūti tiesoje. Jokia kita būtybė Žemėje tokios galimybės neturi, paprasčiausiai jiems jos nereikia, kaip ir daugelio kitų žmogiškų abstraktų, gimusių iš audringai stokojančios  ir geidžiančios tuštumos. Mes ne tik pasmerkti, bet ir priversti šį poreikį, būseną išgyventi. Juk pats žodis, ženklinantis šią individo būseną, nieko nepasako esmingai apie pačią tiesą. Ir ne žodis gyvas mumyse, o mes pasmerkti būti šioje būsenoje, tik paskui atslenka žodis, kuriuo ir įvardijame šį juslinį išgyvenimą. Žinoma, kūryboje šis žodis išsiplėtoja į įvairias žodines konstrukcijas, bet jis gyvas tik mūsų jusliniame būvyje. Kai perskaityta kieno nors ištarmė įkrinta į mūsų gelmę, gelmė suaudroja, o kartais žodinės pabiros abejingai pralekia pro mūsų ausis.

Pameni, atgimimo laikais visi  vienu balsu nesusimąstydami dainavome Justino ketureilį: „tai uždaryk, tėvyne, savyje, / kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, / kaip dingsta vakaras nakty, / o tu sakai: aš tavo laisvė. // Ar mirties „uždarytas žodis“ galėtų būti laisvė? Ar mirtis galėtų būti tiesa, jei ji sakoma vaiko lūpomis? Mirtis išvaduoja nuo pasmerkimo išgyventi tiesą, o šiuo atveju — laisvę. Jei vaiko lūpos skelbia tiesą, tai kokia jo skelbiama laisvė? Ž. Ž. Ruso apie savo vaikystę: pirmas mano žingsnis pasmerktas prievartai, jo suvokiama tiesa visai kitokia kaip prievartoje užaugusio individo, jo kiekvienas poelgis derintas su visumos. Kiek nuo pirmo vaikystės žingsnio vaikas girdi „negalima“. Turbūt, absurdiška būtų kalbėti apie visuotiną tiesą, ją suvokiu kaip abstraktą, kuris kiekvieno individualaus suvokėjo mintyse, sąmonėje, sieloje, o tuo pačiu ir individo būsenoje yra nevienareikšmis, o ypatingai įvairūs. S. Gedos dienoraščiuose suradau Vytauto Šerio ištarmę, ryškiai ir spalvingai nusakančią „begalinės“ laisvės vaizdinį — „kalėjimą“. Ar vaiko suvokiama laisvė yra tiesa, kai ji jame prievartaujama priverstinai įsisąmoninti visuomenės susitarimu priimtą skelbiamą reikalingą jai tiesą?

Yra ir kitaip suvokiamas laisvės begališkumas. Kai viskas peržengiama, asmeninė laisvė tampa egoistinio, imperialistinio ego raiška. Toks laisvės pasmerktinumas, tokia individo juslinė būsena tėra savivalė. Ar tai nebūdinga vaiko suvokimui, patekusiam į suaugusių „kalėjimą“? Žingsnis po žingsnelio pradedama suprasti „visuomeninės laisvės“ kaina, savavališko mano, aš ir man apribojimai. Tikėjimas, religija, mano supratimu, aiškiai „įsirašo“ į tamsų vergovės debesį, beje kaip ir visi socializmai, kapitalizmai, globalizmai, visos abstrakčios proto konstrukcijos. Tampa aišku, jog B. Lubys naiviai manė, jog laisvę ar tiesą galima nusipirkti. Nusipirkti įmanoma vien savivalę ar reikiamą pritaikytą tiesą. Tad kas yra tas Vytauto Šerio „kalėjimas“? Gal jis prilygsta „tamsiam vergovės debesiui“, o gal tai „formos kalėjimas“, ir jos praradimas atveria begalinę laisvę, o ne sartrišką pasmerktinumą išgyventi laisvę? Teisus Justinas, jog iš pasmerktinumo laisvei išvaduoja mirtis. O ar vien mirtis? Šiuo klausimu ir nutraukiu savo plepalus. Palieku jį atvirą Tavo mintims. Kaip užuominą, nuorodą ištarsiu: pradžios žmogus.

Noriu su Tavimi pasidalinti „Bernardinuose“ išspausdintu straipsniu „Sudvasintas sušis“ vs. „Sudvasinti spagečiai“, autorius Japonijos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kagefumi Ueno. Norėdamas sudominti, parašysiu vieną savo šio straipsnio komentarą.

Juk žmogus laisvas savo pasirinkimuose ir sprendimuose. O šiuo atveju (religijos, tikėjimai) yra absoliutus blogis. Jei absoliutus gėris yra tikėjimo absoliutas, vadinasi, to tikėjimo ribose patiriama tiesa, kaip absoliuto apraiška individe. Į begalinė laisvę kaip į kalėjimą...

Be išlygų sutinku: mes nei penelopės, nei odisėjai, mus skiria nuo šių asmenybių dvidešimt septyni amžiai. Šiuo Homero kūriniu ir prasideda tai, ką šiandieną vadiname literatūra. „Odisėja“ – netektis ir pažinimas, savęs keitimas ir savęs išsaugojimas. Pokalbyje su dievais užgimsta  Odisėjo lemtis. Dievai sumišę dėl žmogaus savivalės, jis juk bando „išeiti“ už jam nuskirtų ribų — dievų nuskirtos žmogiškosios lemties. „Odisėja“ — mitas, kuriame žmogus bando prisijaukinti Tikrovę, esančią už žmogaus. Ne užkariauti, ne sukurti, o tik prisijaukinti. Juk „ateina“ kūdikis iš tokios Tikrovės, kurioje, kaip ir suaugusio kūnui „nereikalinga laisvė. Yra nuskirtos substancinio individo ribos, kurių peržengti jis negali. Jam pakanka tikrovės, kuri skirta. Jis, pilnatvėje gimęs kūdikis, patenka į žmogaus tapimo „kalėjimą“, įgauna galimybę patirti tiesą. Žmogus nusižengia, tampa nuodėmingu, jis peržengia išmintį, tampa neišmintingu, tampa kūrėju, jame jau atsivėrė aistringa stokojanti tuštuma. Prigimties (Tikrovės) lengvai neapgausi, ji šaukiasi savo paklydėlio, o jis  tampa keleiviu atgalios, į išmintį.

Pažymėsiu, achėjai neturėjo vieningos sielos sampratos: „psichė“ — pomirtinė dvasia, šmėkla, gyvenanti Aide; „tiumos“ — dvasia užimanti plaučius, pasiduoda emocijoms — tai ji sukelia žmoguje pyktį ir liūdesį, kaip ir džiugesį; „nius“ — artimiausias mūsų „protui“, pastovi esybė, turinti ir išorinę apraišką. Odisėjas, lankydamasis skirtingose tautose, susipažįsta su „niusu“, šiuolaikiškai tariant, papročiais.  Didžiausias ir svarbiausias Odisėjo priešas yra laikas. Tarsi būtų kažkokie burtai: ir Kirkė stebuklingo gėrimo pagalba gali pakeisti žmogaus išvaizdą. Pasikeičia žmogus ar lieka savimi? Juk esminis žmogaus troškimas, nenutrūkstamai jį lydintis per 27 šimtmečius — nusimesti žmogiškumo kuprą, išvengti žmogiškosios lemties, išsivaduoti iš laiko burtiškosios galios, tapti kuo tik nori. Virsti kiaulėmis — vykusi metafora. Jos „išsivaduoja“ iš laiko burtų galių, išsivaduoja iš kismo žabangų. Kariniai žygiai, heroika, mitai Amžina dabartis — sustingęs laikas — nemirtingumas, kurį Kalipsė siūlo Odisėjui, be praeities ir ateities ji siūlo amžiną jaunystę, Tikrovės Išmintį.

Odisėjas renkasi senatvę, nes ji — žmogaus ateitis. Pirmas sugrįžimo žingsnis į akmenuotą pakrantę ir yra išsiveržimas iš laiko žabangų. Odisėjas grįžta į kasdienybę. Sugrįžusiam herojui Atėnė uždeda senio kaukę. Jis virsta visai kitu, į save nepanašiu. Jo atpažinimui reikalinga kitų pagalba — jų atmintis. Ašarodamas jis tampa savimi: „Dabar pasakysiu savo vardą“, — taria Odisėjas karaliui. Atgavimas savęs prasideda nuo vardo: „Aš, Odisėjas, gudrumu aplenkęs visus mirtinguosius, šlovė mana kyla iki dangaus“. Achilas karštas, Odisėjas gudrus, tačiau jis tik šią eilutę skiria savo gudrumui, bet net dešimt jų akmenuotam Itakės krantui, salai, kurioje nėra net tinkamų ganyklų arkliams.Vien Penelopei leista suabejoti  grįžusio į namus Odisėjo tapatybe: tik jai jis — vyras, šeimininkas — lygiomis teisėmis turintis varžytis su įkyriais jaunikiais šaudant iš lanko. Turbūt, jam prieš dvidešimt metų tokiu pat būdu buvo lemta siekti Penelopės rankos. Susijungęs su praeitimi, Odisėjas gali žengti į ateitį, kartu su savo žmona į senatvę. Net visa galintys dievai nesugrąžina žmogui nugyventų metų, tai įstengia padaryti tik pats žmogus, nes jis mirtingas. Štai tas skiriamasis ir lemtingas žmogaus bruožas — jo galimybė išgyventi mirtį, tapti mirtinguoju, ko negali „padaryti“ net patys dievai, kuriuos gali numarinti mirtingieji, pasiuntę juos į užmarštį. „Gyvenu Itakėje... ir nieko maloniau nėra man žemėje“, — ištaręs šiuos žodžius, Odisėjas tampa herojumi kartu su Itake, nugalėjusiu laiko burtus. Šių žabangų nepatiria jokia kita žemėje būtybė. Net ir dievai, tapę mirtingaisiais, neišvengia žmogaus lemties. Penelopės rankos siekimas šaudant iš lanko yra nepaprastai žavi metafora. Tik sujungęs lanko galus juos įtempdamas, sujungęs praeitį su ateitimi, paleidęs strėlę per visus dvyliką žiedų, Odisėjas, atpažintas žmonos, įgyja vėl savo vardą.

Dvidešimt septynis amžius penelopės  ir odisėjai atlieka tą pačią „Odisėją“, bandydami nusimesti žmogiškąją lemtį, prisijaukinti, nugalėti ir įprasminti Tikrovę, išsiveržti iš „negailestingo laiko“ burtų. Tik praeitį sujungę su ateitimi, senatve, tampa mirtingaisiais, galinčiais išgyventi žmogiškąją pilnatvę, sklidiną stokos ir geismo. Vadinasi kančios, liūdesio, ilgesio, džiugesio ir meilės, melo ir tiesos net visa galintiems dievams padaryti neįmanoma. Jie amžiname laiko sąstingyje, jie — amžinoje jaunystėje. Vien mirtingasis turi galimybę išgyventi savo jaunystę, senatvę ir mirtį. Dvidešimt pirmojo amžiaus žyniai, įžvelgiantys genomo kolonose amžinybę, tampa naujais odisėjais ir penelopėmis. Jie, išėję į savo „odisėjas“, vėlei tampa savimi. Negailestinga Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė, vėliau meno ir amatų, mokslo globėja, uždės senatvės kaukę, juk visi dievai ir deivės tėra žmogiškieji Tikrovės simboliai, genomo amžininkų ir žynių surašyti į „sustingusio laiko“ formulę, iš kurios žmogiškosiomis technologijomis „įmanoma“ pagaminti pačią Tikrovę.

O kaip gi meilė? — nustebusi paklausi Tu. Atsakysiu: ji tokia kaip Penelopės ir Odisėjo. Tik jiems nuskirta lemtis. Jie pasmerkti lemties išgyventi žmogiškosios stokos ir geismo amplitudes, tai, ką senieji achėjai  įvardijo kaip „tiumos‘ ir „nius“. Tik mes iš plaučių perkėlėme į širdį ir smegenis, pavadinę siela, dvasia, sąmone, pasąmone, protu, bandome sumenkinti žmogiškų angelų penkių juslių galias, jas perkeisdami į visagalį protą. Sakyk, ar proto žaismės atstos betarpišką juslinę dviejų individų meilę? Odisėjas senatvėje vėl siekia įrodyti savo tapatybę. Penelopė iš įtempto lanko ir paleistos strėlės atpažįsta senatvės kauke prisidengusį mylimąjį. Senieji graikai turėjo keturis žodžius, kuriais bandė išreikšti žmogiškąjį meilės jausmą: eros, philios, storge, agape. Mes nuskurdome, nors čia netiktų vartoti „mes“, net perkamą glamonę vadiname meile. Margas žmogaus pasaulis, atskleidžiantis visą žmogiškųjų žaltvykslių įvairovę, jų išgyvenimų ir patirties amplitudes. Juk ir achėjų psichė mus labai žavi, išveda iš už gyvųjų ribos, perkelia į amžinąjį dabar, į „sustingusio laiko“ burtą — nebūnant būti. „Ir kol Prokmos ir Filomelos, kregždutės ir lakštingalos, balsai skamba ašaromis, tol jis išlieka žmogumi.“

Pilkų pakelių akmenyse atliktos įraižos, skaičių sekos, už kurių tylos užribiai, Tikrovės valdos — Kirkės, latofagai, kalipsės, seirenos, vienakiai ir kiti anapusinio pasaulio veikėjai ir veikėjos. Jie sustingusiame laike amžinai jauni, teikia amžinybės viltį nebūnant būti, ir brūkšnelis tarp jų — žmogaus lemtis, galimybė patirti ir išgyventi neišmintingą žmogaus pasirinkimą — mirtį, tapti kūrėju, išpažinti meilę, grožį, laisvę, tiesą, kančią, ilgesį, skausmą, netektį ir mirtį. Sujungęs praeitį ir dabartį, gali išgyventi ir patirti akimirkos belaikiškumą, jos tragizmą, didybę — stovėjimą ant atbrailos virš nebūties prarajos. Yra net prakalbinusių Tylos ir Nebūties karaliją, tapusių pranašais, žyniais, šventaisiais ar net dievais, žinančiais ir valdančiais absoliučią ir amžinąją tiesą. Retsykiais pavargęs ar praradęs viltį mirtingasis sustingusio laiko foliantuose užsuka į žynių karaliją, prikelia, tarsi miegančią karalaitę naujai gyvai akimirkai. Suspurda, suliepsnoja viliokė viltis, numarina kirbančio nerimo ir kismo kirminą, uždangsto nebūties prarają.

Kaip gali nesižavėti Odisėjo pergalėmis, kai išorinės fizinės jėgos įveikiamos gudrumu (kikonai, Polifenas, lastrigonai sunaikina laivyną — prieš galingesnį nepasipriešinsi)? Nuostabios ir reikšmingos pergalės prieš žmogiškas silpnybes: užmarštį, pažado nevykdymą, amžino rojaus atsisakymas (Kirkė paverčia Odisėjo bendražygius kiaulėmis), nuskirtų ribų peržengimas (Helijo jaučiai), gražbyliavimo vilionių Scilė ir Charibdė), nemirtingumo ir amžinosios meilės atsisakymas, garbė ir ištikimybė (fajakai, dovanojo laivą, kad grįžtų į Tėvynę). Svarbiausia pergalė prieš laiką. Nugalėdamas laiką, nugali ir mirtį — tampi mirtingu. Netikėta, prieštarauja dievų nuskirtai lemčiai. Visos žmogaus pergalės neatstoja vienintelio pralaimėjimo — mirties neišvengiamumo. Odisėjas neišvengė mirties, ją nugalėjo savo žmogiškumu. Ar tikrai taip? Sunkiausios, beveik neįmanomos pergalės prieš save. Galima jas įveikti — būti žmogumi. Štai ko gali pavydėti visagaliai dievai...

Pilotas dar paklausė: O kas yra tiesa? (NT pagal Joną, 18,38) Atsakas — tyla. „Aš nerandu jame jokios kaltės.“ (18,39)

Neteisių žmonių nėra, kiekvienas asmuo turi savo tiesą. Tiesos pažinimo link veda du keliai. Pirmasis — kai juo žengi pats, iki kraujo sužeisdamas alkūnes, kelius ir pėdas, dvejonėse kankindamas širdį ir sąžinę. Antrasis — kai kas nors, pažinęs tiesą, perduoda tau pažinimą.
Pirmuoju keliu eidamas, pažįsti, surandi tiek tiesos, kiek esi pats vertas. Pasiekta tiesa yra tavoji tiesa. Idealaus pirmo ar antro kelio nėra, nes gimsti, augi, brendi ir išeini į tiesos kelią visuomenėje, esi veikiamas jos patirčių, papročių, etikos ir moralės, įstatymų. Aišku, be pašalinių įtakų negali susiformuoti tavasis Aš, kuris tampa vedliu į tiesą. Einant pirmuoju, tiesa kaip akiratis: kiek priartėji, tiek jis nutolsta. Tampi keliauninku tiesos link. Tikslas — jos siekis. Paskutinę gyvenimo stotelę priėjęs, būsi taip pat išalkęs, kaip ir pradžioje. Kam tavoji tiesa svarbi? Ji svarbi vien tau, ir tik tau.

Antrasis kelias, kai be išlygų priimama Kito, patyrusio, tiesa, atsakys į šį klausimą, atskleis net ir absoliučią tiesą, bet ar būsi patenkintas, ar nepajusi vergo pančių? Prisiimdamas ir paklusdamas turėsi save išprievartauti, tapsi jos vergu, o ne siekiu. Kam svarbi absoliuti tiesa? Aišku, jos turėtojams, be išlygų tikintiems ja.

Pralaimėjimai, klystkeliai užgrūdina tiesos keleivį, dvejonė vertingesnė už besąlygišką tikėjimą, pergalės užmigdo, sustabarėja sąmonė, tampa negyva, neieškanti, meldžianti.

Kas yra tiesa... Sunki ir sugrubusi senio ranka tarsi kokio mažylio negrabiai vedžioja raideles... Tarp pirštų vis dar suspaustas tušinukas sustingo ties paskutine raide... Veide giedra šypsena labai panaši į Odisėjo... Ar tai (pra)laimėjimas?