Kai neteksi minties ir žaizdas įvyniosi į paryčius,
Ūbaus paukščio dvasia, tavo plaukus aptraukęs pusiaužiemis
Neatrodys beviltiškai tuščias, gal nieko švelnaus neįtaręs
Nusileis iš dangaus dievo veidas ir pančius visus nusigraužęs

Iškentėsi ramybę ir glostymus delno nežinomo,
Naktys lizdą susuks tavo vyzdžiuose, būsi nematomas,
Dosniai skolinsi permuštą širdį visiems negrąžinamai,
Kad gyventų ilgai ir laimingai ropojant per dugną visatos,

Kad nebūtų klaidu, kad nesmigtų akis begalybės,
Kad prakiuręs į atmintį gylis varvėtų ne poteriais,
Pilant karščiui iš šalto dangaus, nesikeis niekada aplinkybės,
Juk nemeilės prisotintos širdys pradėtų rujoti.

Ir beliktų nešaukti, neaugti gyvybei atokvėpiu sergant,
Žemės ašį nulaužti ir kristi, kaip krenta sparnuotieji,
Niekada nenutilti, tik būti, dabar paraidžiui susitarkim,
Miręs angele sarge, tau šito geriau nežinoti.