Ir vėlei ruduo
Raudoni raudoni žandai rudenėlio —
Tarytum krepšys apvalių obuolėlių.
Raudoni klevai, net jurgino galva,
Išdidžiai pakelta, raudona raudona.
Norėčiau ir aš, kad man plaukus žilus
Nudažytų rausvai — kaip ir medžio lapus,
Tai kvatočiau iš vėjo, kada jis vakare
Su klevo šaka sumaišytų mane.
Ir vėlei ruduo, vėl ugningas rugsėjis...
Gerai, kad spalvas, o ne liūdesį sėja.
Gerai, kad liepsnojančiam jų siautuly
Rast šildantį grožį ir džiaugsmą gali.