Ainu namą, kasdien tiktai namą,
Bekryptes linijas, keliu vadinamas,
Varovas – nebylys delčias pemuo,
Be naktigultą, šaltas ir ažkimis.

A spalgenas rūgštis ligi širdies,
Lig atminties, kur būta, kur nebūta,
Gastinčius minkas – talima žvaigždę,
Besparniai paukščiai lasa pą minutį.

Pą sopulį, pą žodį, tuoj neliks,
Unt kų prašytis sielas giminysten,
Dungaus pastogej sutema gili,
Tik vėjai alkani kasnakt sugrįžta

Atgal namą, visi tiktai namą,
Teip norias ait, a kelią nebelikį,
Menulįs pjauna riekį sutemas,
Širdy benamej rudeniškai dyka.