Pamoka
Užridenę itin sunkią statinę ant kalno,
Paleido ją žemyn be jokio gailesčio.
Ritos statinė, lakstė lentos į šalis.
Byrėjo grūdai ir visokie skudurai kelyje...
Ant kalno viršūnės žvengė du jaunuoliai,
Savo tikrą jaunystę nežinia kam pardavę.
Smegenim išplautom mąstė apie savo garbę,
Manė tapsią įžymūs statinę suknežinę...
Lėkė ta nelaboji pasiutusiu greičiu,
Bukų žmonių patapusi įrankiu nelemtu:
Parbloškė nekaltą avį ir užsižiopsojusį jos piemenį,
Baigusi savo kruviną kelionę dar ir medelį sužalojo...
Bėgti jaunuoliai ir pagalvot nesuspėjo,
O ir bėgt kur nelabai buvo...
Pasislėpti, kur jie slėpsis...
Rado juos žmonės toje pačioje vietoje.
Vieną į statinę spirito įdėję paleido nuo kalno,
Nuo to paties, jau kruvinu kalnu praminto.
Kitą, kur kas aukštesnį, prie to paties medžio
Pririšo ir savosios lemties laukti paliko...
Gi niekas tiksliai ir nežino, kaip ten buvo,
O gal visiškai kitokia pabaiga buvus,
Gal jaunuoliai ne klaidą padarę,
O gerą gyvenimo pamoką gavę:
Atsiprašė jie nuoširdžiai visų žmonių,
Sveikstančiam piemeniui nepamiršo gėlių,
Avelę, tą vargšelę, slaugė pakaitom
Ir medelį kartas nuo karto laistė...