Pamąstymas
Neliūdėk, drauguži mano mielas,
nuoš patvinę vandenys, ir gluosniai sužaliuos,
ramiai tekėt ims upės,
nurims širdy audra...
Verandoj atviroj sėdėsim ir gurkšnosim kavą,
dudens lengva šneka,
žolėje žiogas gros...J uk dar ne pabaiga,
dar toks gražus ir ilgas kelias,
tiesiog dabar lėčiau, ramiau mus neša šie gyvenimo žirgai už tuos,
kur kinkėme jaunystėj kažkada...
Ir tai gerai...
Kiek daug gražaus dabar pamatom,
kiek daug sužinome iš naujo gero ir gilaus.
Pasidžiaugiam sustoję ir atleidžiam...
Taip greitai nesmerkiam suklydusio žmogaus...
Ir džiaugiamės kiekviena minute,
nes žinome, kokia jinai brangi, trumpa, sakrališkai šventa...
(Eirenė- Azalija 2012-03-28)