Danguj pilnatis, o mano galvoje užmarštis. Kartais reikia užmaršties taip pat, kaip gyviesiems — sapnų. Kas sakė, kad gyvenimas tobulas? Niekas nepasakys, kad jis tobulas, taikrai ne. Štai, kad ir aš, neveltui žiūriu į kabantį giedrame danguje mėnulio blyną. Nieko šiaip sau nebūna. Sėdžiu čia, kad pagaliau užmirščiau akis, gilias lyg vandenyno dugnas, iškalbingesnes negu visi pasaulio žodžiai... Kad pamirščiau šypseną, tokią raminančią ir švelnią, kuri galėtų net ir dangų nuraminti lyjant... Kad pamirščiau juoką, tokį skambų ir nerūpestingą... Kodėl taip su manimi elgiesi? Kodėl neleidi man tavęs tiesiog pamiršt? Mintyse lyg tamsoje šmėkšteli tavo šešėlis, bet juk niekur tavęs iš tikro nėra. Baigiu išprotėti. Mano mintys, sapnai ir realybė visai susipynė. Dar skiriu naktį nuo dienos, bet sunku atskirti mintis nuo tikrų veiksmų. Nejau įsimylėjau? Tuomet čia pragaras, o ne žemė. Nieks, nieks nesupras, ką reiški man. Niekas... Tik mano mintys išduos slapčiausius kėslus. Pavargau į tave žiūrėti, tave prisiminti. Atsibodo kasdienybė, bet tu — kažkodėl ne. Nekenčiu, kai taip atsitinka. Bus sunku, bet reikia man išsivaduoti kaip nors nuo tavęs. Reikia tave pamiršti. Daugybę dienų bandžiau tave išmesti iš galvos, bet gaudavosi atvirkščiai. Šiandieną padarysiu viskam galą. Neveltui atėjau ant aukščiausio skardžio. Šiaip sau nieko nebūna. Stoviu ant pačio krašto ir mąstau: jau geriau aš, nei tu... Tu ir taip esi visų mylimas, o aš... Gali būti, kad gadinu tau gyvenimą, gyvendama visai greta ir tave stebėdama. Gali būti, kad kenkiu ne tik tau, bet ir dar kai kam... Aš to tikrai nenoriu. Suprantu savo klaidas ir meldžiu už jas atleisti. Jei neatleisi, gali būti, kad aš ir vėl atgimsiu kitame laike ir vėl tave pamilsiu, tik dar karščiau ir dar stipriau. Tebūnie aš visiška beprotė, bet tu mane tokią ir padarei. Oh, tu mano angele, jei tik tu nebūtum išmestas iš rojaus ir vis dar turėtum sparnus... gal mane panėšėtum iki dangaus platybių? Bet manau, kad mano gyvenimo kelionė neužtruks. Liko tik kelios minutės. Vėjas taršo mano plaukus ir baltą suknelę. Aš lygiai tokia pat balta kaip mėnulis. Kaip keista. Net ir jis, ta balta dėmė dangaus skliaute, tave primena... Kažkos košmaras su romantikos elementais. Atrodo, kad kažkas mane stumia nuo skardžio krašto. Nesipriešinu. Mano lūpose žaidžia šypsena, o galvoje padrikos plaikstosi mintys, kap kad suknelė vėjyje: tu... aš... mėnulis... niekada... nebebūsim... kartu...
Tą akimirką nieko nebeliko. Pajutau, kaip besvoris kūnas, veikiamas traukos, lekia tiesiai į vandenio skalaujamas uolas. Aš į jas nesitrenksiu, tiesiog prasmegsiu skradžiai žemę, kad nieks manęs nesurastų...