Ponams, kurie bijo žodžių tauta, tautininkas.

Ko išsigandote, „elito“ garbūs ponai?
Čia tiktai žodžiai — tauta, lietuvis, Lietuva.
Juk pats dangus nustebęs džiaugias, grožis —
Kokia ji nuostabi, kai dar viltim gyva!

Viltim išlikt šventoje savo žemėj
Tarp kalbančių lietuviškai žmonių,
Kurie tvirtybę, gaivią jėgą semia
Iš protėvių, už laisvę jų kovų.

Mes ranką draugui visados ištiesim,
Tiktai neleisim perkalti širdies,
Kad ją bet kas galėtų niekint, liesti,
Išbraukti savastį iš atminties.

Mes nemaži ir mes — nemarūs.
Reikės — atgimsime iš pelenų,
Išbrisime iš laiko marių
Pasauliui amžiams likti lietuviu.

Ko išsigandote, „elito“ garbūs ponai?
Žodis tauta — jums žvyras tarp dantų.
Lietuvį niekint, matome, jau mokat,
Kai cypiat — nacis — kniaukiančiu balsu.