Liūdna,
kiauroj skardinėj nutilo vanduo,
ir nebuvo likimo, bet visgi
nuoga išdavytė, išdaužiusi langus,
pleveno rūke, kur virpėjo sušalusios mintys.
Nebuvo skriaudų, bet --
pravirkusios akys vėl žvelgė į dangų,
maldaudamos švelniai išnykti
nuo žemės, kur stovi.
Ir vis dėlto mes ten gyvenom,
nors buvo ruduo...
(Ir dar kartą liūdna.)