Kai dangaus nebelieka, o žemėje šalta ir tikra,
Išgyventas vanduo nebepamena skonio nei troškulio,
Mūsų kvapas įauga bedugnėn gyvybės skaistyklų,
Belieka išeiti ir žodžiuose orą išskrosti.

Belieka pabūti, kol kvėpteli geismo praeiviuose
Įstrigusios gatvės ir perneša laiką sekundėmis,
Kol žingsniai dalijasi skausmą į veidus ir tėviškes,
Užtvenkiamos lūpos daugiau niekada nesiskundžia.

Daugiau niekada, juk atatranka kerta tik skubantiems
Į kitą rytojų, o mes užkariaujame greitkelius
Suskilusiais vyzdžiais, užmirštam nušluostyti trupinius,
Nuo drėgno rudens, tik užgydom žingsnius nepareiti.