Atkalbėk maną laikų nebuvusį,
Naktigultą menuliais beprašunčiais,
Kai par sapnų vakarą sūnūs
Sunkių atmintį neša ir neša.

Atkalbėk nesusgėrusiu prietemu,
Menesienas šviesiais abrazdėliais,
Kai be sopes ataina ir lieka
Kaimą gryčias lungais ažužėlusiais.

Ir akmuo, neužauguntis nigdį,
Tiktai medžiai basi ir kuproti
Vis dą laiką žaizdotų lizdų,
Vėjas košia kiaurai, nežinosi,

Kur pasdėją laukai begaliniai,
Kur išskridą vieversią broliai,
Atkalbėk na tumsas, kai krutinej
Ažgesyti visi liktoriai.

Kai nebėr nei rytoj nei vakar,
Pėdas pameta laibas vieškelis,
Atkalbėk maną skilusių šakų
Ir inskiepik viršūnį šviežių.