— Taip būti, kaip kiti, kaip beveik visi, neįdomu. Manau, kad mes čia galėtume pabūti kitaip ir, pavyzdžiui, nepaisyti — yra Dievas ar ne, bet jo ieškoti. Tai nelengva. Jau netrumpas laikas, kai kalnuose ir net savo sūnaus nesurandu, nors žinau, kad jis čia, Kažkur. Matyt, jau pribrendo būti šventu. Nežinau, bet, kaip girdi, paspėlioju. O sakyk, kada ir kaip tu, Pranuci, apie jį išgirdai?
   — Ar nesakiau dar, Frydrichai? Ir nesistebėk, kad to klausiu. Dalykai, kurie čia pat, jie man tuoj užsimiršta, o tie, kurie atitolę, išsišviečia kaip rytas. Keista, bet taip yra.
   — Taip yra, ir tai, beje, neblogai žinoma.
   — Klausi, kaip išgirdau apie tavo sūnų. Tai buvo netgi ne svarbiausia žinia. Nesitrukdydamas klausiausi galvoje papūgų, taigi Nadeždos ir Eženo. Tuomet kažkurį apsidžiaugė, kad, esą, išmokusi skaityti. Ir iš tikrųjų persakėt: „Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.“ Nuo to laiko ir įsiėdė: Zaratustra, Zaratustra...
   — Hm.  Mat kaip! Bet stebėtis, matyt, nereikia. Nors smagu. Linkėjimai Nadeždai ir Eženui.
Ir tuomet visai to nelaukdamas, išgirdau:
   — Ačiū, dėde, Frydrichai.  O, kaip baisu buvo! Ne, ne tuomet, kai išmokome skaityti, o dabar, kai dziedulis į kalnus išėjo. O kalbama, kad Dievo nėra. Yra jis, jeigu štai ir dziedulis yra. Manėm, kad amen. Savęs nepaisom, bet dziedulio buvo gaila.
Ar galėjau ką nors suprasti iš tokios Nadeždos kalbelės? Regis, kalnai pradėjo suptis ir aš įsikibau į Nyčės petį.
   — Būtent, kas baisu? — ramiai Nadeždos paklausė Frydrichas. — Kad kalnai aukšti?
   — Kalnai mums patinka. Bet, et, tegu pats dziedulis papasakos. Suradome dvi juodas dėžes, tai po truputį ir krapštinėjome. Norėjosi atidaryti ir pamatyti, kas jose yra.
   — Suprantama,— vėl ramiai pratarė Nyčė.
   — Tu ją, Nadeždą, girdi? Neįtikėtina, mielas Frydrichai. Visą laiką maniau, kad savo papūgas tik aš vienas girdžiu. Kad jos kitiems paslaptis.
— Dzieduli, betgi taip ir buvo. Iki šiol tik vienas mus tegirdėjai, — prabilo ir Eženas.
— Leisk pasapnuoti man, Frydrichai. Kad ir įsikibus į tavo petį.
Turbūt nesapnavau, bet vieną po kito puikiai atsiminiau papūgų nutikimus ir kažkodėl atrodė, kad dingo buvusi baimė, kad, (Dieve, neduok), jog kas nors sužinotų, kokia gyvastis įsitaisiusi mano galvoje. O taip neseniai atrodė, kad ši riba neperžengiama. Ir apie tai „Vėlyvo rudens motyve“ rašiau:  

„Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni — tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes juk žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės — Dieve gink! — žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės, dinkite, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė.
  
   — Regis, po atsiminimus trepsi, Pranuci. Palik juos, jeigu sunkūs, o jeigu geri — glausk ir pats prie jų glauskis,— pasakė Frydrichas, tačiau man dar vis nesitikėjo, kad jis galėtų girdėti mano galvos papūgas.
   — Girdi. Dėdė Frydrichas mus tikrai girdi, — patikino Nadežda, — o tu, dzieduli, tikrai nesapnuoji.
   — O taip, jau dziedulis žino, kad nesapnuoja, tačiau baimė pasirodyti su tavimi, Nadežda, ir Eženu, esančius jo galvoje, dar didelė. Ligą reikia  gydyti, o žmogus, pasak mano sūnaus, yra viena  iš daugybės žemės odos ligų. Nepyk, dzieduli, nepyk, kad dabar rodau į tave, —nekeisdamas balse intonacijų šnekėjo Frydrichas ir, įkėlęs rankos saują į vešlią plaukų ševeliūrą, juos ten neskubėdamas darkė ir šiaušė.
   — O aš ką tik pamaniau, kad tą baimė dingo ir mintyse džiaugdamasis tuo, netgi tęsiu rašymą prie jau parašyto:
„Ir štai pagaliau atėjo tas laikas, kuomet suprantu, kad nėra prasmės slėpti tai, ką turiu ir reikia gyventi kaip duota. Net su papūgomis galvoje... Gyventi bent taip, kaip, sakysim, gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. O dabar štai ir su kalnais. Galbūt ir  su tavimi, Frydrichai Nyče.
   —  Girdi? — klausdamas sustojo šiaušti plaukus Nyčė. — Girdi? Vos ištarei mano pavardę ir vėl anoji klykia: „Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam „parazitui“, tai ką jį gero gali pamokyti, a?“ Pažiūrėjo į mane ir, nenuleisdamas akių, klausė: — Kaip manai? Ar verta man dėl to įsiskaudinti?
— O man? Negi negirdi? „ Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi“. Betgi dainoju:
Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelės,
Tai graži mano mergelė.

  — Aš irgi tau padedu. Bet šį kartą dainuoji liūdniau, negu pirmą kartą. Baimės tu dar turi nemažai. Ir labai abejoju, ar sugrįžęs iškalnų ir vėl neįnyksi slėpti savęs nuo pasaulio akių. Slėpti būtent tokį save, koks esi, būtent su papūgomis galvoje, — pasakė Nyčė ir, atsiminęs neužbaigtą šneką su papūgėlėmis:  
— Tai kas judvi taip išgąsdino.
   — Mes ne „judvi“. Mes tai Ji ir Jis, moteris ir vyras. O išgąsdino „juodosios dėžės.“ Gal dar nežinot, dėde Frydrichai, kad jų čia dvi. Krapštinėjomės ir... lept, ir girdim, kaip čiulba, ulba, gieda, dainuoja, nerimauja visas paukščių turgus. Ir girdime, kaip ten jaunas dziedulis: „Sveiki  gyvi. Dėkui, kad išgirdote šį šaukini...“. Esą, tai karietos  šaukinys. Mirusieji gi, dėde, yra mirusieji. Ir jaunas dziedulis irgi ten, su  mirusiai, o girdim. Ir net uždainuoja:
  
           Yra pasaulyje  dalykų
           Labai tikrų, bet daug ir — ne,
           Kaip atmintis apie jaunystę
           Galvoj girgždena karieta.
  
Vėl iš kažkur atsiradęs (gal iš karietos) priėjo Tomas Vaisieta ir taip:
   — Iš tikrų  taip ir  buvo. Išgirdęs jį dainuojantį, priėjau ir sakau: — Palauk, palauk, Žmogau. „ Galvoj girgždena karieta“?  Kaip čia taip? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, jog tokios galvos dar neteko matyti.
   — Grįžtelėjau atgalios,  o už pečių, čia pat, pakinkytas karietoje, bet laimingas, stovi Igaga.
   — Yhagahaaaa, — nusižvengė per visus kalnus.