Atminty liepsnoja pažįstamas veidas,
Ką tik išniręs iš gilaus praeities rūko.
Ar nors kartą dėl savo tiesos nenusileidau,
O gal man drąsos ir stiprybės pritrūko?

Ar krantai tikrai tokie tolimi?
Šito aš taip pat tada nežinojau.
Vienatvė tapo mano širdies dalimi.
Stoviu vandeny šąlančiom kojom.

Kas jau praėjo ir ko nebus?
Aš tikslaus atsakymo neturėjau.
Tyliai išskleidžiu juodus sparnus.
Neišmokau netekt tartum Medėja.

Protai patiria daugybę dūrių.
Pro muziką girdžiu kraują lašant.
Tu mane, o aš tave sukūriau,
Tik mes niekad nebūsim panašūs.