mano kentaurai šitaip vaitoja
sklidinos akys
virpančios odės
rudens kasdienybei
vėlei prisėdus
būkim palikę
viską vilkams
tai, kas beprotiška
visai neatrodė
rudenį virsta
tik sutema
moliu
dienraščio iškarpa
dyka dejone
į dangaus tiesiąją
liturginiu žodžiu
šlampančiu sodu
dievas klajoja

nepaliko rugsėjis
pasakoms vietos
tai valymas
lietumi
sustojimas
prieš srovę
į tylą
---
mes kibirai du
tušti
lyjančiam rėčiui