Netikėk
Apsiviję ilgesiu paliaujam gyvenę,
bet aš taip nemoku gedėti...
Pailsusios Žvaigždės krenta į žemę,
o man žemė negali padėti.
Regi saules kur jų niekad nebuvo,
o kur buvo — seniai nebėra.
Tad bet kurioj fazėj mėnulio
aš skuodžiu vis tolyn ir tolyn nuo tavęs.
Ledinės saulės man dabar per mažai,
pavijimui sušunki man: „tu grįši!“.
Bet neliepsnoja sudegę laužai,
netikėk, kad pelenuos jų sušilsi.