Minia tikrovių, pasakos ir šnabždesiai.
Bulvės vakarienei. Pajaustos jų vėlės
Grįžta iš nirvanos ežerų,
Atgyja kaukolėse
Po griežtojo šįvãkar stogu:
Sviestas mūsų visų dienų, pasukos,
Krapai, ir alkio padažas –
Viskas ryšku – taip druskos kristalas
Išsipasakoja palaižomas,
Taip už lempos, už garų aureolės,
Randi grandinę žavesių,
Ką tik siautusių vasaros dienoj,
O gal kadainykštėj, –
Ežero laumžirgį, šviesaus debesies laimę –
Vis tai,
Ko neradęs veltui – neįpirksi.

Juslės lyg senas dalgis pastogėj:
Parūdijęs, o skudrus!
Pakirstos žolės žalios,
Nukrėstos rasos sodrios,
Kvepia kotu vartyti pradalgiai.
Ar krapai?
Mums, akimirkos žolynų uostytojai.