Nuo tvoros iki tvoros mūsų dienos žydi,
nesvarbu, kad jau ruduo, migloje įbridęs.
Apsinuoginę žiogai griežia, nendrės šoka.
Ar jauti, ką padarei, tik žvilgsniu palietęs?


Nuo tvoros iki tvoros niekaip nesueinam,
šitiek daug dangaus aistros – prakiurdytos delnuos.
Nebijau drėgnos tamsos, žodžiais ima lyti.
Su tavim tvorom, tvorom rudenį ganysim.