Nevadinki į neribotas erdves. Protas gal ir vėl susigundytų, bet širdis — ne. Ji jau keturiolikti metai gyvena jai nubrėžtose ribose (vaistai, vadinami alfa ir beta adrenoblokatoriai), nors jau ir ne tai svarbiausia, nuotykiai nevilioja, o įvykis — jis dar gyvas ir saugomas kaip belaikė akimirka. Aš jau sugrįžęs iš beribių tolių Odisėjas, į iki skausmo pažįstamų daiktų akiratį, nors šio akiračio jau seniai nebėra, jis gyvas tik atmintyje, aš net nežinau, ar tai toji mano Itakė, iš kurios aš pradėjau savo kelionę, beieškodamas amžinųjų žmogiškųjų žaltvykslių. Protą įmanoma vėl sugundyti, bet širdies — juslinės patirties nesužavėsi naujuoju skrydžiu į niekur ir visur, teisus senasis graikas ištaręs: į tą pačią upę dukart neįbrisi, pirmieji liepsnovaizdžiai nesudega, kaip buvo bekalbiai, bekalbiais ir pasilieka, įbrėžomis sąmonėje, jų nepakartosi, nors ir kiek besistengtum, juk neįmanoma pakartoti pirmojo žvilgsnio, nuo kurio prarandi amą, absoliučiai Kito įsiveržimą į juslinę patirtį, vien bergždžiai jo ieškosi, o šios naujos patirtys tebus blyškus įrėžos pakartojimas, iliuzija, kad yra kas nors svaigiau už tai, kas niekaip nepakartojama. O ką tose beribiuose toliuose sutiksi? Liepsnovaizdį? Manau, jog ne.

Sutiksi save, nes jusliškai patirtas Kitas, bus perkeistas į protinį Kitą, kuris tebus kalbinė  abstrakcija, blyškiai susieta su jusline patirtimi, kas niekaip neperkeliama į kalbą. Sapno mergaitė tėra kalbinė, jusliškai įsiveržusio, liepsnovaizdžio blyški atšvaita, tarkime, kalbinė iliuzija (o ar yra kitokia?), juk juslinė būsena yra betarpiška akistata, o kalba ir yra tai, kas šį betarpiškumą uždengia, perkeičia, kaip pats universaliausias keitiklis į neribotas erdves, kur „viešpatauja mano savivalė“, bandanti juslinę betarpišką patirtį, liepsnovaizdžius perkeisti į blyškias atšvaitas, perkeistas mano norų, vadinasi, savivalės. Negundyki, esu nesugundomas.

Esu vienišius, kuriame dar gyvos juslinės įražos, jomis ir gyvenu. Pasija ir yra kalbinio luobo nugramdymas nuo atšvaitos, kad vėl įsižiebtų liepsnovaizdis, suprantu, jog visi įkalbinti liepsnovaizdžiai  tėra iliuzija, bet sakyki, kas nėra iliuzija?

Suprantu, bandai mane guosti, už tai dėkingas už Tavo dėmesį. Nenoriu sutikti, jog yra paprasti žmonės, mano supratimu, yra individai, kaip nekartojamos žmogiškos Esatys, tarp kurių yra labai susireikšminusių, bandančių  projektuoti kitų gyvenimus, bet „šunys loja, o karavanas eina“, tenka pripažinti, jog žmogiškasis patiklumas, pasidavimas Kito įtakai aiškiai regimas, vadinasi, vedliai reikalingi. D. Poška „mužiką“, jo vaizdinį susiejo su Filonu, Trojos karo veikėju, būtent jis prikalbino gynėjus į pilį įsivilkti nelemtą medinį arklį — savo pražūtį. Mužikas — toks žmogiškasis individas, kuris viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Kiek manyje patiklumo, kiek „mužiko“ sunku pasakyti, bet neabejotinai jų yra.
  
O luobo gramdymas yra skausmingas veiksmas, bet jis vertas, nes po luobu atrandi liepsnojančią, juslinę, ne žodinę įsisąmonintą patirtį, su kuria, tikriausiai, ir paliksiu iliuzijų Žemę.

Aš nežinau kas yra meilė, bet aš esu susipažinęs su tuo jausmu, su savo kūno ir sielos būsena, kuri tik sąlyginai padalyta į dvi sąvokas, bet, iš tiesų, yra nedalomas kaip „aš“ individas, su nežodine būsena, kuri atsiveria betarpiškoje akistatoje su Kitu, nesuteptoje — šventoje akimirkoje, nuostabos žvilgsniu palytėtame Kitame, taip pat nedalomu individu, nepaliestu pažinimu ir žinojimu, todėl skaistų, neįvertintoje akimirkoje žmogiškumo matmenimis: grožiu, gėriu, bjaurastimi, nuodėme ar išganymu, belaikį ir nepriklausomą, pirmapradį, esantį pradžioje, nesunaikinamą mano būseną,
kuri tarsi negyjanti žaizda gyvens visą man skirtą kelią.. Ir tai įvyko, bet šis įvykis nepriklausė nuo mano noro, bet jis kirbėjo ir virpėjo manyje kaip nepažinta palaima, kaip neįvardijamas mano troškulys, kaip geismas.

Ši nuostabos akimirka, išplėšusi mane iš kasdienybės, iš praktinio žvilgsnio, kuris remiasi pažinimu ir žinojimu, kuris bando įvertinti, t. y. perkelti neperkeliamą ir belaikį susipažinimą, pritaikyti jį kasdienybei, pritaikyti jį mano troškuliui, mano norams, kurie kyla iš nemaldomo geismo turėti, valdyti kaip savo nuosavybę, kaip daiktą, turėti ir valdyti pirmapradį, pradžios, betarpiškume patirtąją nuostabos palaimą, vienkartiškumą paversti praktiniu veiksmu, patirti ir įvaldyti, vėl ir vėl turėti begalę akimirkų, kurios mane išplėštų iš kasdienybės gniaužtų, vėl ir vėl užsimiršti, būti tame žodžiais neišsakomame alpulyje, savęs praradime, kritime į prarają, kuris vėliau, bevartant ir semiantis  patirties iš Žmogiškosios Knygos, taps žinojimu, kartais Absoliučiu, Tiesa, technologijomis, mokslo pasiekimais, pamažėle betarpiškos akimirkos nuostabą užgoš, blanks geisme (geismas geidžia geismo nebegeisti geismo — A. Šliogeris), akimirkos, įvykio šventumą pakeis praktinis veiksmas,  patirtą akimirkos palaimą , svaiginantį kritimą bus bandoma išgauti sukurtomis technikomis: žodžio galia, garso, kvapo, regėjimo, chemikalais.

Nuostaba, kaip dovana mirtingajam, kaip nedaloma individualumo kokybė, kaip paslaptis bus perkeista į žmoniškuosius matmenys, tiesą sakant, egzistuojančius tik bendrybėje, vadinasi, kalboje, bet ištrinti šios juslinės pagavos nepasisekė, man rodos,  ir nepasiseks įvaldyti jokiomis technikomis.

Tad, aš vėl sakau, aš nežinau kas yra meilė, bet aš su ja esu susipažinęs ir vadinu jausmu. Gal ir teisus šventasis Paulius (Povilas): „be jos  aš esu niekas“. O jis tikrai žino, kas yra meilė, perkeldamas ją į absoliutų žinojimą, į Žodį. Panašiai, kaip koks mokslo žynys, parašęs sekso traktatą, kaip „meilės vaidilutė“, kaip perkantis vaidilutės veiksmą  žino, bet tai, man rodos, iš stokos, iš negalimumo pakartoti pirmapradės nuostabos, palaimos, beieškant „tikro“, visaverčio, moksliškai įrodyto atitikmens, klimpstama į antjuslinę gelmę, iš jos gamindami begalę tikrovių, kaip pakaitalą, technologiškai pagristą betarpiškai, juslinei patirčiai, mes niekada neištruksime iš juslumo, neatsikratysime šios žmogiškumo kupros, Sizifo akmens, net ir „įvaldydami“ genomą, elementariąją dalelę, neduota žmogui ištrukti iš paslapties, iš nežinios gniaužtų, juk ne žodyje „meilė“, o mumyse, nedalomo individualumo krešulyje, geismingai stokojančiame Tikrovės ir Pilnatvės, esmingai įsibuvusiame mite, Tikrovės pakaitale, nesvarbu kaip mitą vadintume: religija, menu ar mokslu, atsiveria betarpiška pirmapradė patirtis, kaip kirbantis nežinomas, nesuvokiamas saldus buvimo nerimas, dar neperkeistas į praktinį žvilgsnį, dar neskandinamas kasdienybėje, todėl ir šventas, nesuterštas kalbos bendrybės, nepriklausomas, savarankiškas nuo Žmogiškos patirties Knygos, kaip paslaptis, niekad neperkelta į žinojimą.

Kalbėti ar rašyti visai nereiškia mylėti, užrašyta, perkelta būsena į Knygą, numarinama, tarsi atsiranda savotiškose būsenų kapinėse, užverčiama laiko velėna, juk savarankiška ir nepriklausoma būsena tokia pačia kokybe niekad nebus prikelta, prisikels kita, nekartojama ir individualia  būsena, akimirksniui sušvitusią kasdienybėje. Ach, kaip saldžiai ir nepakartojamai prasiveržia aklojo A.Jonyno būsena individualizuotoje žodžių pynėje: „ Aš mylėjau tave tau nežinant  Kaip žydėjimas lauko gėlių“, pamenat Kuprino herojaus ištartą, sušuktą būsenos proveržį: „Tebūnie Tavo šventas vardas“, ar O. Milašiaus  „Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas“ — pirmapradis, todėl ir amžinas žmogaus būsenos šventas švytėjimas.

Aš nežinau, nesu ekspertas, esu iškritęs iš ekspertų laikmečio, kuris veriasi absoliučiu žinojimu, skelbiamą iš teleekranų, kalno Knygų, legendų ir mitų, gaminamų ir simuliuojamų kalbos bendrybe, perkeltą į „tikrą tiesą“ – formulę. Baugus man šis ekspertų laikmetis, nors, tiesą sakant, jis visada buvo, manau, visada bus, nes žmogaus prigimtyje įkūnytas nemaldomas ir nenumarinamas Tikrovės geismas, stoka, pilnatvės troškulys, palaimintieji tie, kurie patyrė betarpišką, nepriklausomą ir savarankišką, belaikę ir bekalbę  Akimirkos nuostabą — amžiną ir tikrą, todėl ir nekartojamą, skausmingą negyjančią žaizdą kasdienybės būsenoje. „Mylėk mane“ — beviltiškas stokos ir geismo šauksmas, užvaldęs ekspertų laikmetį. „Aš nežinau kada ateis naktis,/ Kada tu paskutinį sykį būsi mylimoji. / Todėl, mielasis, taip tave myluoju, / Nes tai ne mylimosios, tai mylimo mirtis“ (D. Kajokas). „Mylėk mane“ — elgetos ir vergo šauksmas, ekspertų sunaikintos Akimirkos, paskandintos ir išskaidytos kokybės į kiekybę nenumalšintas nerimas, maldavimas to, ko negali niekas duoti kaip dovanos, atsiverianti tik betarpiškame susipažinime su tuo, kas nesu pats, su absoliučiai Kitu.

Jūs pasiūlėte pokalbiui temą: „pakalbėkime apie MEILĘ ir MIRTĮ, ir staiga tariate: Ne! Ji ne meilė. Ta dama turi panašų vardą. Jis gražus. Girdit, kaip skamba? Mir-tis... Gražu?“(nebeieškau) Ne! Ne! Tūkstantį, milijoną kartų — NE! Ji n e g r a ž i, ji nežmogiška, ji negyva, kaip ir kokiais būdais bandytume JĄ prisijaukinti, mirusįjį išpuošdami gėlėmis ir negyvais žodžiais, smilkalais ir viltimi, kultais ir apeigomis, tašytais ir šlifuotais  akmenimis, šventėmis ir atmintimi, vis tiek JI svetima, nors žmogiškomis galiomis gyvybę milijonų būdų galime atimti, nors bandome tiek pat būdų gyvybę grąžinti, JI — absoliučiai svetima tam kitam burtiškai paslaptingam žodžiui — MEILĖ, nors, tiesą sakant, remiantis „Šatėnų“ išspausdintu sąrašu tų, kurie mylėdami ir mylimi pasirinko
gyvybei priešybę MIRTĮ, akimirkos vienkartiškumą (amžinąją akimirką), vardan to, kad jos nesuterštų kasdienybė, pasirenka mylintys Ją — MIRTĮ, akimirkos nuostabos, jos nepakartojamumo, jos šventumo neterštų žmogiškasis pragmatizmas — praktiškas, priešybė — vienkartinis — amžinas, vadinasi, nekartojamas — išlikti joje amžinai, joje — MEILĖJE. Kas JI? Kuri, išskirtinais atvejais ir išskirtiniams individams, stipresnė už bandomą sužmoginti, bet niekaip nesužmoginamą MIRTĮ?

Kas JI? Aš nežinau, nežinojau, bet štai trylikametis perskaito šį tekstą.

Štai tuojau aš jums švelniais garsais apsakysiu gyvenimą, kuris nuolankiai ir su džiaugsmu pasmerkė save skausmams, kančioms ir mirčiai. Nei skundo, nei priekaišto, nei savimeilės skausmo aš nepažinojau. Aš prieš tave — viena malda: „Tebūnie šventas Tavo vardas“.
     Taip, aš nujaučiau kentėjimus, kraują, mirtį. Ir mąstau, kad sunku skirtis kūnui su siela, bet, Puikioji, šlovė tau, didi šlovė ir tyki meilė. „Tebūnie šventas Tavo vardas.“
     Prisimenu kiekvieną tavo žingsnį, šypseną, žvilgsnį, tavo pėdų garsą. Maloniu liūdesiu, tyliu, žaviu liūdesiu dvelkia mano paskutinieji atsiminimai. Bet aš nesuteiksiu tau skausmo. Aš išeinu vienas, tylėdamas, taip patiko dievui ir taip lėmė likimas. „Tebūnie šventas Tavo vardas.“
     Priešmirtinę liūdną valandą aš meldžiuosi tik tau. Gyvenimas galėjo būti puikus ir man. Nesiskųsk, vargše širdie, nesiskųsk. Siela šaukiasi mirties, bet širdis šlovina tave:
„Tebūnie šventas Tavo vardas.“
     Tu, tu ir žmonės, kurie buvo aplink tave, visi jūs nežinote, kokia tu žavi. Muša laikrodis. Metas. Ir mirdamas liūdną atsiskyrimo su gyvybe valandą vis dėlto giedu — šlovė tau.
     Štai ji eina, visa numaldanti mirtis, o aš sakau — šlovė tau!..“ (Aleksandras Kuprinas, „Granatų apyrankė“)

      Trylikametis! Dar visai vaikiščias, gatvinis, bruko ir laisvės išpažintojas, nesuvokiantis apie „aukštąsias materijas“, užgauliojantis ir „niekinantis“ mergaites perskaito šį tekstą. Kokios sumaištys atsiranda jo galvelėje! Juk mergaitės, taip viliojančios savo nesuvokiama paslaptimi, kartais būna tokios atviros, tarsi visai nenorėdamos atveria savo slaptingiausią iš slaptingiausių paslaptį, pakelia perkelinę suknutę, po kuria atsiveria nepridengtas skirtumas – moteriškumas, paslaptingi ir viliojantys po suknute krūtinės kauburėliai. O tas, telegrafo  operatorius, toks neišraiškingas ir blyškus vyriškis pasirenka MIRTĮ, net akimis nepalietęs to viliojančio moteriško skirtumo, savo jausmu tapęs bepročiu, nepakęsdamas aplinkinių niekinimo, protu nesuvokiamą jausmą, kad JĮ išsaugotų žaviai ir nepasiekiamai būtybei, skelbia sau neatšaukiamą nuosprendį.

Vaikiščias, pamiršęs savo žaidimus,
Akylai stebi maudantis mergaitę
Ir nieko nesuvokiantis  apie jausmus,
Kankinančiai mįslingas noras aidi (N. N. Gumiliov, „Šeštasis jausmas“)

Kas tai? Kas per jausmas prilygstantis beprotybei? Šį pamišimą žmonės vadina meile. Kas ji?

Ar išvis ji yra? Kas ją matė, ar buvo sutikęs? Jei sakysiu jog jos nėra, mane pavadins nevispročiu, nors tie, taip mane vadinantys, irgi jos nei matė, nei lietė, nors jie tvirtina jog ji yra, taip, jie suaugusieji žaidžia kažkokius slaptingus žaidimus, kartais spindi jų veidai džiaugsmu ir palaima,
o kartais jų veiduose – juoda neviltis. Bet toji mergaitė, kuri gyvena pusrūsyje anapus upelio protu nesuvokiamai traukia mane, norisi su ja būti, žiūrėti į jos akis, liesti tuos slėpingus krūtinės kauburėlius, norisi jog ji prisirpusiomis vyšninėmis lūpomis įsisiurbtų į manąsias. Norisi nuo visų pasislėpti, glamonėti ją.

Bet štai, Kalvių gatvelės pusrūsyje gyvenančią nepaprasto žavingumo moterį pasmaugia jos vyras, ją išneša nuogą, susuptą į baltą paklodę, nuogos rankos nukritę, tarsi palaužti gulbės sparnai beveik velkasi žeme, nešant laiptais į Vytauto gatvę, atklydęs vėjokšlis, pakelia paklodės kraštą, atidengdamas nepaprasto grožio baltą šlaunį, tai sakau aš, įžengęs į keturioliktus metus, mintyse palyginęs tos, anapus upelio gyvenančios mergaitės  tą pačią kūno dalį, o jis, vyriškis, basas, žengiantis per nuglūdintus, šaltus gatvės bruko akmenis kartojo: „Ach, jūs nežinote, kaip aš ją mylėjau...“ Beprotis! Susirinkusi gausi žioplių minia reikalavo šio nelaimėlio, šio bepročio mirties. Visi jie bepročiai, pamišėliai. Meile pamišę.

– – – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos
pasiklydęs berniukas – – –
Kažin koks svaigulys mušė į galvą, laikės pakau —
šyje, sklido iš lūpų, pirštais norėjau jas liesti,
prisimindamas Tavo, kurias aš nuploviau, nudeginau
savo aistra, — nereikia man svetimo geismo, nei pėdsako!

(...) kaip užtemdavo sąmonė, kaip užtemdavo sąmonė!
Svaigulys vien tiktai pagalvojus, jog ateisi, jog
gulsies, jog būsi šalimais!
(Siuita trims balsams, violončelei ir fortepijonui, S. Geda)

Sąmonės užtemimas, svaigulys pačiam nesuvokiant iš kur ir kieno valia ar noru pavergė vargšę jaunuolio širdį (kirbantis nerimas, nepamatuojamas ilgesys), matyti Ją, žiūrėti į Ją  iš tolo, sugauti Jos klaidžiojantį, užsimiršusį žvilgsnį, akimirkai stabtelėjusį nuostaboje, matyt, išskaičiusi manyje nubudusį geismą, man pasirodžius neabejingą mano jau neslepiamam polėkiui. Kokia palaima — ji pastebėjo mane, išskyrė iš kitų, suteikė viltį. Nuskubėjau į mokyklos šokių ratelį, kuriame ji šoko, ir kokia buvo nuostaba, kai vadovė mus abu skyrė į vieną porą, užbėgdamas įvykiams už akių, šokome kartu vienoje poroje iki pat mokyklos paskutinio skambučio... Pirmas nedrąsus bučinys, meilės priesaika, tarnyba sovietinėje kariuomenėje  išskyrė trims ilgiems metams, bet laiškai, laiškai pilni ilgesio ir ištikimybės nenutrūkstamu srautu skubėjo iš Lietuvos ir į Lietuvą.

„Geri“ žmonės suskubo pranešti apie Jos neištikimybę man, aišku, rodės, kad žemė išslydo iš po kojų, tarnybos draugas linksmai padainavo; „Jesli nevesta uhodit k drugomu, to neizvestno kamu pavezlo“ (jei nuotaka nuskuba pas kita, neaišku, kam pasisiekė), paskui baigėsi tarnyba, grįžęs į gimtąjį miestą, eidamas iš autobusų stoties kaktomuša susidūriau  su nuotakos baltais drabužiais pasipuošusią Ja...

Nieko nenustebindamas, pasakysiu, štai jau pusė amžiaus prabėgo nuo tos akimirkos, nuo to pirmo apsvaigimo, užtemimo, bet toji akimirka tokia pat jaudinanti ir nepakartojama, belaikė, nesvarbu, visiškai nesvarbu kaip susiklostė mūsų likimai.
      Taigi, kas gi toji „Meilė“? Ar tai lemties nulemta duotis, nepriklausoma nuo žmoniškosios dalios, prigimties dovana, nepriklausomas jausmas nuo mūsų valios ir norų?
        Aš nežinau, nors jau nuėjęs beveik nuskirtą gyvenimo kelią, lemties ar Aukščiausiojo valia ar noru sugrąžintas iš niekaip nesužmoginamosios glėbio, aš palikęs toks pats vaikiščias, regiu nuostaboje be galo iki smulkmenų pažįstamame veide neįmenamą paslaptį, slėpingąją traukos galią, nepavaldžią proto( praktiniam žvilgsniui). Pamenat, N. S. Gumiliovo „Dvasia ir kūnas“:

„Aš myliu moterį... Kai ji palaimoj
Blakstienom gelmę užveria ugninę,
Aš girtas, lyg audra žaibais atalma,
Ar geriu skaidrų vandenį šaltinio.“

Aš nežinau ar teisus poetas, vientisą ir nedalomą substancinį individą, kaip
„a“-tomą“ padalo į tris, tarsi, visai savarankiškas duotis: dvasią (dangišką svetimybę), kuri „įsikalinusi kūne“, kuriai nesuvokiama žmogiškoji MEILĖ, bet kurį užvaldo kūną ir „Aš“ (sąmonė, siela), nubloškia į svaigulį, į beprotybę; bet vienintelis  KŪNAS, „žino“ ir yra atsakingas ir neatšaukiamai atsiskaito už viską kas buvo MIRTIES glėbyje: „Aš tas, kas miega, ir dengia gelmė /Jo neišreiškiamą slėpingą esmę: /O jūs atošvaita blyški sapnų / Jo sąmonės dugne blyksteli ir gęsta!“; poetas, kaip nedalomas, vientisas, nekartojamas (todėl — amžinas) būties krešulys mąstymo ir tikėjimo judesiu padalomas į tris savarankiškas duotis, dvejos lakios(dvasia ir aš), mano supratimu egzistuojančios tik sąmonėje (kalboje), vadinasi, yra žmogiškoji esmė, žmogaus savastis, žmogiškumo alfa ir omega, trečioji — kūnas, įsiforminusi substancija, penkiomis juslėmis „regimas“, baigtinis, vienkartinis (todėl amžinas), esantis tik čia ir dabar, belaikėje akimirkoje, akimirkoje gimstantis ir mirštantis, kad vėl ir vėl užgimtų, visgi nepriklausomas nuo žmogaus norų, absoliuti svetimybė anoms dvejoms duotims, tiesą sakant, toks padalijimas (savotiška technologija), vientisą ir nedalomą paversti sudėtingu organizmu, biologine „mašina“ ir taip „valdyti“. „Pats žodis „myliu“ nieko nemyli, tik sunaikina patį jausmą“ (Niekis ir Esmas, A. Šliogeris.) Nežinau ar tai „tiesa“, bet, man atrodo, tokia ištarmė arčiausiai mano supratimo apie MEILĘ, žmogaus būseną, kaip vientiso nedalomo individo, nežinau, kuris „svarbesnis“, lemiantis  jausmo intensyvumą, MEILĖS tikroviškumą „veiksnys“: jo kūniškumas (Esmas) ar jo nepasotinamas geismingas siekis (Niekis). „Meilės vardas — tūkstančiai vardų“ — mano supratimu labai teisinga ištarmė, kiek žmonių, tiek ir Meilių, nėra vienos bendros, pats žodis „Meilė“ tėra tik kalboje, bendrinis individualaus jausmo įvardijimas, individo būsenos, kuri, kaip ir pats individas, „būna“ akimirkoje čia ir dabar, kisdama rymo (Herakleito ištarmė), vadinasi, besikeičianti individo būsena, priklausanti tiek nuo kūno pokyčių, tiek ir nuo „žinių“ — gyvenimiškos patirties, lakiojo „aš“ — technologijų gausos įvaldymo. Kaip ir mirti negalime už kitą, taip ir mylėti negalime už kitą, negalime mylėti visų ir būti mylimam visų. Negalime dovanoti, nupirkti, įsigyti šį jausmą, kaip ir parduoti, parduodame ir perkame ne patį jausmą, o tik technologijų išskirtą veiksmą, kai patį jausmą, žmogų, nedalomą kokybę išskirstome į atskirus veiksmus, kokybę į kiekybę.

Mes dažniausiai nusižeminę maldaujame „meilės“, bet ar tai teisinga, juk „pati meilė“ mumyse, t. y. manyje, dažniausiai Kitą, „meilės objektą“ tarsi kokį daiktą paverčiame nuosavybe, tarsi koks šeimininkas elgiamės su tuo, kas mums negali priklausyti, niekada nepriklausė. Keistas civilizacijų, epochų žingsnis: senųjų graikų meilės jausmo supratimas tarsi padalomas , gal tiksliau išskiriamas: į eros, philios, storge ir agape, romėnų , o ir mūsų modernioje visuomenėje paliko  ‚seksas“, dažniausiai tapatinamas su meile. Įsigalėjo „praktine“ žiūra į visas vadinamas „vertybes“, paremtas technologiniu žinojimu, juk ir žmogaus samprata, kaip nedalomo individo pakito į sudėtingą organizmą, vadinasi, sudėtą iš dalių, pakanka „genomo spiralėje“ išimti, panaikinti, pagaminti naują genomą, iš kurio užgims naujas tobulas, nesinori sakyti, žmogus, bet tai susiję ne tik su žmogumi, bet ir tobulu pasauliu, pagamintu fabrike — pradžioje laboratorijoje, ką jau čia žemė ir  tai kas žemėje po saule, pagaminsime kosminę mašiną: „Didįjį sprogimą“, „juodąją skyle“ ir panašiai. Kol kas tokia gamyba vyksta tik kalboje, universaliojoje bendrybių mašinoje, kurioje, beje, buvo „gaminama“ ir bus „gaminama“ meilė, kad ir kaip ji būtų nutolusi nuo daiktiškos savo prigimties, kaip individualios, vienkartinės būties krešulio, visada sugrįžta prie savo ištakų.  
    
Po truputį priartėjau prie Platono „Puotos“ („Simpoziumo“), prie Sokrato ir jo bičiulių diskusijos, kurioje arkadė Diotima savo sakiniu nubraukė bičiulių gražbylystę: „Jis (Erotas — meilės daimonas) visai ne toks, kaip jūs čia žodžiais jį piešiate“. Noriu pasakyti, kad ir ankstesnis mano kalbėjimas buvo apie fizinę žmogiškumo sąrangą, dabar kaip ir „Puotos“ dalyviai, kalbėsiu apie metafiziką, apie dvasią, kuri, pasak puotos dalyvių, apjungia visa, kūnišką sklaidą sujungia su tai kas ne kūniška, tapdamas žmogaus siekiu, kaip tvirtina „Puotos“ dalyviai, grožio, gėrio. Ne pačiu grožiu ir gėriu, bet siekiu.

„Puotos“ šurmulyje Diotima išdėsto Eroto (meilės daimonas) kilmę:
Jis (Erotas) yra Metiso (Išmonės) sūnaus Poroso (Perteklius, Turtas: laisvė, žėrinti prabanga) ir Penijos (Skurdybė, Stoka, Reikmė: neapsakomas poreikis, skurdas) sūnus. Diotima dar prideda: Erotas nėra mylimas, Erotas  — mylintis. Čia jau noriu nutraukti savo gražbylystę, pažymėdamas, kad Turtas, Išmonė ir Skurdybė ne fizinio pasaulio atstovai, jie žmogiškojo pasaulio atstovai, jų sūnaus Eroto meilė yra meilė išminčiai: „jauno kūno grožis, pažvelgęs į sielos grožį, žmogus tampa pajėgus atpažinti visų sielų žavesį ir netrukus pamato dėsnių (principų) grožį visuose dalykuose. Vėliau suranda visų formų, dieviškų idėjų, žavumą.“ Nuo savęs pridursiu: žmogus yra jam amžinai nuskirtame TARPE (ribose), šios ribos — žmogiškos — Turtas (turtingasis jaučia reikmę ir stoką, savo skurdybę), o Skurdybė (savyje troškulys į turtingumą), paprasčiau: žmogus niekada nebus Turtu, kaip ir Skurdybe, jis kelyje, jis siekyje, vienu žodžiu, žmogui nelemta būti absoliutu — jam lemta būti laikinu, ribotu, stokojančiu, geismingu ir mirtingu. — „mylintysis tai, kas gera (gražu), gavęs bus laimingas. Koks noras ir tokia meilė bendra visiems žmonėms.“
(Platonas, „Puota“)

Kaip Turto ir Reikmės sūnui lemta / nuolat stokoti; ir jis nėra delikatus ir / meilus, kaip daugelis mūsų laiko, — labiau šiurkštus ir nekalbus, / basakojis ir benamis, miegąs ant plikos žemės, prie namų slenksčių, tiesiog gatvėse / po dangaus žvaigždėmis, ir visad dalijasi motinos skurdu. Bet kartu jis turi tėvo turtingumą savo sumanymams / dėl gražaus ir gero, tad jis galantiškas, / karštas, energingas ir stiprus medžioklis, / išmonės ir pokštų meistras — / geidžiąs ir sklidinas išminties, / visą gyvenimą siekiąs tiesos, burtų, žavėjimo ir suviliojimo adeptas. (Mitologema „Afroditės gimimo dieną“)