vėjai galvoj

vėjas
ir šitiek tyro purvo
amžinos žiemos,
per kurią brendam ir brendam
į savo tolimas
po laukus išsimėčiusias trobas

jausdami dievą
jausdami

* * *
gulėti ant dugno
ir sekti kažkur iš toli
sklindančius šviesos virpėjimus

būti,
tai viskas.

* * *

neištartas prisipažinimas:
„aš tave myliu“ pripildė dangų
svaigios tuštumos
mes buvome stipriai suleidę
šaknis į žemę

atsivėrę
giliai viduje

* * *

esu tik švilpukas
tavo rankose
švilpukas
borušė