Beldžia rudenio pirštai
(Satyra. Su pesimizmo gaidele)
Beldžia rudenio pirštai į stogą
Ištęstu begalybėn ritmu,
Tingios mintys sustojo vienodos,
Apsigaubusios pilku rūku.
Net ir žodžiai, ir tie surambėjo,
Į paletę spalvų neįsprausti.
Tinka rankoms tik virvių sukėjo,
Bet ne drobei eilėraščio austi.
Na gerai, pailsėsiu nuo rimų,
Prie politikos pinklių sugrįšiu,
Per rinkimų suveltą arimą
Iki Seimo trobelės nubrisiu.
Rinksim Seimą (gerai, kad taip mano,
Jog liaudis kažką būk tai renka).
Tuo tarpu ranka kapitalo
Saviesiems kėdes tenai perka.
Daug bus juoko ir žirnių bėrimo
Į sumūrytą partijų sieną,
Korumpuotų žvirblių atradimų
Ir eilinių programų į nieką.
Suksis girnos nugludintos vėlei,
Gros melodiją buvusią, seną,
Neišgirs jos apsnūdėlis vėjas,
Nė lietus, kur į stogą barbena.