Ar yra nors vienas karalius, kuris nekariavo,
Ar yra toks valdovas, kuris netroško šlovės?
Ar yra kas nors, kas kantriai nešė naštą savo,
Tikėdamas, kad dangus kada nors išblaivės?

Manau, kad tokius retai sutiksi,
O sutikęs nelabai suprasi juos.
Lyg krentantys rudens lapai laikrodžiai tiksi.
Pasimečiau kaip paukštis, negrįžęs atgalios.

Kiekvieną dalyką jaučiu du kartus,
Tie jausmai patys sau prieštarauja.
Laisvės, šlovės ir pabudimo skonis kartus.
Tai trys dalykai, kurie įauga į kraują.

Už juos, kaip ir už viską, tenka mokėti,
Tik ne žvangančiais, o sielos pinigais.
Ta auka prasminga. Svarbiausia rasti vietą,
Kurioj nepasiektų veriantys abejonių nagai.