Susitikimas su Fydrichu

          Kalnai dainavo. Patys sau. Be dirigento.
  — O tu? Ko tu tyli? Dainuokim ,— girdžiu ir suprantu, kad tai sakoma man.
  — Argi negirdi? Valyk ausis, jeigu taip,— smagiai atsiliepiau ir net persistengdamas:

                               Tai saldžios uogelės,
                               Tai saldžios uogelės,
                               Tai graži mano mergelė.

  
   — Dabar girdžiu. Kai gerai dainuoji, kaip negirdėsi. Ir ausų nereikia valyti, — sustojo priešais nukarusiais ūsais žmogus. Gorkis? Maksimas Gorkis? O gal Čiurlionis? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? — bėgioja po galvą, bet klysti nereikėjo. Tai buvo ne jie, bet įdomu, kad savo panašumu žmogaus veidas nemenkai  priminė lietuvių visuomenėje žinomas personas.
   — Sakei, kad nepažįsti Nyčės. Tai ko šitaip  spoksai į mane?
   — Tu čia, Frydrichai? Bet iš tikrųjų, kodėl  klausiu? Aišku gi, kad Frydrichas.
   — Suprantama, kad ne Marija Aušrinė Pavilionienė.
   Dar skvarbiau įsižiūrėjau į Frydricho Nyčės  veidą:
   — Taip, ne Marija, bet patikėk, kad nemenkai panašus į ją. Net gerokai panašesnis, negu, sakysime,  į Leonidą Donskį , Lauryną Ivinskį ar, pavyzdžiui, į bernardiną  Andrių Navicką..
   — Ha – ha - ha, - nusijuokė jaunu, gyvu juoku Frydrichas Nyčė ir šiurpuliukai skruzdėlynu pabėgiojo po odą. Bet kažkodėl  buvo gera. Matyt,  jau nuojauta žinojo, kad nors šis susitikimas  kalnuose pirmas, bet toks, kuris žada  gerą pabaiga ir abiems mums yra reikšmingas. Bet man jau dabar įdomu pabandyti suvokti, kad  nepaisant, nori kas to ar nenori savo išvaizda panašėja į Frydrichą, o jų labai daug. Ir šis,  atrodytų,  neginčytinas reiškinys, parodo į kitus, sunkiau suprantamus reiškinius, kurių  nepačiuopsi  regėjimu. Ar kas gali pasakyti, kiek panašių į Nyčę ir jo sūnų Zaratustra yra savo dvasia? Į save nerodau, nes tai nesvarbu, kadangi jau prisipažinęs savo Mūzai.
   — Jūs turite puikų sūnų. Jo vardas Zaratustra. Nežinau kur, kokomis aplinkybėmis ir kada jį esu  sutikęs, bet, patikėkite, Frydrichai, tai mano, Prano, o kitaip Pranucio pagiedota:

O Zaratustra šitaip sakė:
„Mūs žemė turi odą,
O joje – ligų daugybę...
Viena iš  jų „ žmogus  vadinas“

  — Pagiedojai  mano  sūnaus  žodžius, Pranuci. Ačiū. Bet ten yra ir tavo. Paklausyk ir pataisyk, jeigu suklysiu, - atsiliepė Frydrichas ir, net atsikvėpti nespėjęs, išgirdau:

„Pažiūrėjau aš į Žmogų —
Pirmiau  į Adolfą,
Paskui jau į save...
     — O Zaratustra, tarki žodį.
     Ar ne keistai atrodo šį liga,
     Įkritusi į žemės odą?
     Nekvailas  juk ir suprantu:
     Jau aplenkiau Adolfą ir visus
     Mirties  turėtojus,
     Kurie bent kiek nei aš anksčiau...
  
   Kalnai nustojo dainavę, matyt, tikėdamiesi išgirsti poezijos, bet jos neišgirdę, vis dėlto jautė, kad ir toks plikas kalbėjimas ne šiaip sau ar patingėjus surasti poetiškesnes tarsenas. Atrodė, kad dėl poezijos stokos eilėraštyje nesielvartauja ir  Frydrichas, tik išriestos į klaustuką  jo ausys it kilstelėjo, norėdamos  geriau įsiklausyti į kalbėjimus kalnuose. O jis pats taip pasakė:
   — Toje pusėje, iš kur ateini, jau seniai spygauja. Nuo tos dienos, kai tik išdejavau ne va šį eilėraštį. Girdi? Tai vis tas pats per tą patį. Manau ne todėl , kad savo išvaizda panašėtų į mane ar mano sūnų Zaratustrą.
   — Ne, išvaizda  lyg ir nepanaši. Net ir į mane — ne. Kalbu čia taip todėl, kad, regisi, ją pažįstu, nors... nors ką gali žinot. Suklysti žmogui labai paprasta, net nebūnat kalnuose. Ir vis dėlto man kone įsitikinęs, kad būtent jai rašiau. Dar Tada, kai sijonas  buvo aukščiau, negu aukščiausi kalnai..

     Ilgai maniau,
     Kad nieko neturėsiu
     O štai dabar ir Jogava
     Tavo eilėraščiais džiaugsmingai klega.

     Ar verta girtis, kad gražus?
     Klajūnai visuomet  juk gražūs
     Štai jos sijonas, o ir aš,
     Ant klosčių posmais pasirašęs.

     Kodėl taip?
     Patikėkit: nežinau
     Net nežinau, kiek klosčių sijone.
     Norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau,
     Kad pasislėpt galėtume jose.
     O kaip iš tikro bus,  
     Tai reikia, ponai, dar palaukti
     Bet parašais  eilėraščių tikiu—
     Ant klosčių jos sijono neišbluks.

  Frydricho atsiliepiant ilgai laukti neprireikė. Nespėjau dar  lūpų nusišluostyti, kai jis:
   — Ak, va kodėl tu taip užbliovei:
                                    Tai saldžios uogelės,
                                    Tai saldžios uogelė,
                                    Tai graži mano mergelė,—
ir net nepajaučiau, kaip mūsų rankos  stipriai  susiliejo delnais.
   — Neklyk, moterie. Aš nemoku tikėti, kad tai tu,— nenorėdamas tokiu dėmesiu trukdyti Nyčės, jau  ištariau mintyse, bet klyksmas ritosi kalnais toli toli: Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi... Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam „parazitui“, tai ką jį gero gali pamokyti, a?
   Mačiau, kai Frydricho ausys nusileido žemyn, o ant lūpų nušvito šypsena. Uždėjo nelengvą ranką ant peties ir, taręs: eime,Pranuci, bet taip, kad kalnai skambėtų, ir netrukus suskambome juose ir mudu abudu:

Jis:       Tau, sijone, tau sijone,
                         Šimtas dešimt klosčių
Aš:       Man, sijone, man sijone
                         Šimtas dešimt uostų.

Jis:      Tau, sijone, tau, sijone,
                         Paplevent Paryžium.
Aš:      Man, sijone, man, sijone,
                         Nežinot, ar grįšiu

Jis:      Tau, sijone, tau, sijone,
                         Meldžiasi daug vyrų.
Aš:      Man, sijone, man, sijone,
                         Reik užmiršt, kad myliu...

   — Nebijokime būti, Pranuci, kvailiais. Kai tik  turiu galimybę išeiti į kalnus, visuomet ieškau taip vadinamų durnių. O, kiek daug įdomaus proto juose nukankinta! Vežimais neišvežti.
   — Manau, kad tau šiandien pasisekė kaip niekad anksčiau, Frydrichai.            
  
  „Tau, senjora, tau, senjora...“—
ataidėjo iš kalnų, nes kažkam, matyt, sijoną prireikė pasilikti sau.
Pelėda