Toks keistas metas – užsimerkia akys
Ir tavo balsas skamba erdvėje.
Daugiau nei du šimtai dienų – atrodo, metai,
Kai mano kūnas perkirstą save

Visai užmiršo. Nors viena jo pusė
Nešioja mano vardą Vilniaus gatvėm,
O kitą, jei kada anksti pabusi,
Pasižiūrėk į veidrodį – atsektum

Tarp jūrų ir kalnų, mašinų, gatvių, smogo,
Mergaičių krūtimis, prisirpusiom lyg vaisiai
Ji stovi atokiau, atrodo, kiek sublogus,
Ir tavo žvilgsnį į tave nulaiko.