Žaluma dar lepina mus, bet... Jau ruduo, ir nieko čia nepadarysi. Metų laikai kaip žmogaus gyvenimas... Čia kaip pavasaris: padebesiais skrajoji, pini pienių vainikus, bręsti kaip sode obuolys ir nepastebi, kad po kojomis jau čeža nukritę lapai, o į tavo sielą ateina ramybė ir noras mintimis vis sugrįžti į tuos laikus, kai plaštake plasnojai ir matei tik ryškias spalvas...  

Bet nejauti apmaudo širdyje. Atvirkščiai, stebi savo vaikus, anūkus ir pagalvoji: „Galėčiau patarti, persergėti, tik, ar paklausys?“ Jie gyvena savus gyvenimus, daro jiems likimo skirtas klaidas ir mokosi iš jų arba ne... O tu lauki, kada aplankys, lauki su džiaugsmu ir nerimu širdyje, lauki dėkodama Dievui, kad jie yra, kad pabeldžia į duris, aplanko, prisiglaudžia... Toks gražus gyvenimo ruduo...  

2012-09-08
Eirenė- Azalija