Ant žemės krašto stovėjau!
O bangos daužės ir dužo,
Paskęsti savy nebijodamos...
Ar gali garsiau atsidusti vanduo,
Į krantą įsiutusio vėjo vis plakamas?
Jeigu būčiau tik smilga,
Virš kopų vylingai siūbuojanti,
Galbūt nepajusčiau,
Kaip per smėlį ateina ruduo,
Ir kad vasaros liko tik sauja,
Kad nespėsiu širdim parašyti
Jūros vėju dvelkiančių žodžių...

Tiktai būsimos vasaros Nidoje —
Ak, tos smėliu aplipusios pėdos —
Man iš naujo galbūt dovanos
Žemės krašto beprotišką pojūtį!..