nakties šešėlis tada dar buvo itin trumpas
balti pūkai nusėjo pievų gaivą
karščiu įsupto oro silueto
iliuzijos daili pynė
palankų šypsnį tiesė
it elegantišką žaidimą žaidė
---
maištaujančias ir neramias
nusitempė į savo dailų urvą
vėjais sluoksniuotą labirintą
ir perskaitė senas sagas
apie save ir savo brolius
jų laimę, gyvenimą ir mirtį
---
aistros laukinės rūmus
didingai laukiančius malonės
ugnies alsavimo vilionę vijančius
akmens skalda — ne drebule — pavirtusiems

įtūžusius juoduosius pykčio žirgus
jų seną trypiančius
ir naują kuriančius
kartoko ritmingumo šuolius
į seno melagingo sapno širdis

jaukiai valdingą prieraišumą
jo šildantį ir saugų rūbą
visiems, kurie galvoja esą iš ties laisvi
ir laisvės spalvomis dabina savo
tauriai išdidžius atstumus
---
alkio pagautos sielos
iriasi jausminga tirštuma
šis kelias nemarus ir ilgas

į savo ištakas
seniai palaidotų prasmių siauras ertmes
ieškodamos ir apsistodamos ties tuo,
kuo jau seniai nustojo būti