Nuodėminga
Gyvenu įdomiai ir linksmai —
Vakar persivalgiau ir padauginau išgerti,
Dužo taurė, žiro šukės ir keiksmai...
Apsimelavau, suokiau ne vieną kartą.
Mintyse vėl su kaimynu nusidėjau.
(Aišku — realybėj būtų maloniau!),
Jam garbės, jaunystės, turtų pavydėjau,
Ant savęs, nevykėlės, pykau.
Šiandien pratingėjau nuo pat ryto,
Reiškia — visą šventą dieną „arsiu“,
Vėl nerasiu laiko atgailauti...
Na, bet atsimelsiu, kai pasensiu.
Nuodėminga aš, deja, deja...
Taip, matyt, jau pono Dievo lemta.
Pasiteisinu prieš save ir kitus —
Nuodėmė be nuodėmių gyventi!