pasilieku
ant pilkapininės žemės
paleidžiant sugniaužtus riešus
užmiega kasdienybės akys
tiršta ryški šviesa viršugalvį paliečia

tai trumpas virsmas
tai sutartinis ženklas
tylai
----
šilko saują
vaško tekėjimą
ir tuščio delno
ramybės rasą
dievams aukoti

žibalo akmenimis
kaklą apsivijus
beveik basa
per vasaros — jau buvusios — gatves
per uždarus vartus
į kiemus vakarinius

nešu tik rūpesčiu ir laisve
nunertą meilės rūbą
nematomą it
bobų vasaros
voratinklio išaustą
mandalą
žalsvai auksinę

skeliant pusiau
visas senas geras dainas
sutrikusius eilėraščius
dedu į naują vienį
į raiškią
sumedėjusio jazmino
muskuso sunkiu
ir mira
išgrynintą
vienatvės maldą