Kalnai nusčiuvo...

Tu netikėk,
Bet aš vis tiek kalbėsiu,
Kas man atrodo buvus taip.

Aš dar sugrįšiu iš kalnų nelaisvės
Ir, paieškojęs Kristaus motinos paveikslo,
Sakysiu, kaip kadais:
— Išeik iš rėmų,
Ir vėl pabūkime kartu.

— O ką tai reiškia — būt kartu?
Beveik kaip galvoje,
Suklusęs girios atsiskyrėlį girdžiu.

— O šventas, — nejaugi nežinai, —
Pasakė už mane žaltys, —
Poezijai, jei tiesą Zaratustrai pasakei,
Esi neabejingas:
(„Kuriu čionai dainas
Ir jas dainuoju,
O kurdamas juokiuos, verkiu, niūniuoju:
Taip garbinu aš Dievą“).
Todėl net gėda iš tavęs girdėti:
„O ką tai reiškia — būt kartu“[/i]?
Girdi? Dejuoja po kalnais žmogus.
Bet gal ne tik?
Gal ir poetas?
Ne kartą leidosi dangus į jo namus
Ir Jėzaus Kristaus motina — taip pat.

— Ataušk, žalty, užminsiu koja.
Žinau, kalnais tokių kaip tu
Nebeužgriauti...

— Štai žaltį tu matai.
O ar jame matai šventovę?
Parimki ant lazdos, šventasis,
Aš, regis, atsimint kai ką galiu.

Ir išgirdau save per žalčio tartą žodį:

„Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                 Nuliūdusių paguoda —
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
              nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl —
Tiek metų rėmuose  
Ir visą laiką tą pati...
Ant rankų laiko savo sūnų
                            Jėzų Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje,
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk...
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.

Susikaupiau, ir reikia laukt... “

— O Viešpatie, bet juk esi!
Dėkoju tau,  žalty...
Tik mintimis taip suskubau ištarti:
Kalnai nuščiuvo
Ir padėjo keltis.
Išnyko mažos jonvabalių šviesos,
Ir saulė vėl viršum galvos
Palinkus leidos vakarop.
O nuo kalnų su savo — su gyvate ir ereliu
Per girios atsiskyrėlio vienatvę
Pas klonių žmonės Zaratustra ėjo.

— Nepavydėk.
Ką aš turiu, turi ir tu, —
Pasakė, šypseną ant lūpų užsidėjęs.