Sprogstantys žodžiai ir skraidantys akmenys
Žeidžia, nes būna mažiausiai tikėtini.
Ar po šašais odą buvusią atmeni?
Ar teko kopti iš purvo į grietinę?

Pranašus Dievas paleidžia į dykumą,
Kad jų minčių godulys nesudrumstų,
Mes gi, mirtingi, dėl žaislų supykstame,
Draskomės, keikiamės, stveriamės grumsto.

Dešimt pagundų ir nuodėmių šimtas —
Vos nuo Įsakymų kūlgrindos slysti.
Jei priešas sieloje, kaip apsiginti?
Žlunga viena po kitos karalystės.

Pilkos takoskyros juodo ir balto
Audžia kas metai po naują velėną.
Norisi sielą kaip rūbą išskalbti.
Kur? Rinkis — ašaroj, kraujyje, piene?

Sudrumsčia sąmonę karčiosios patirtys,
Trenksi. Po to, jei liks laiko, galvosi.
Ašaros sunkios. Tu vieną jų pakeli.
Sielą skalausi? Ar vėl užsimosi?