Kartais būna,
Kad pamiršta visi, ir žolė nuskandina
Kauburėlį žemelės juodos,
O mažytį taškelį — žmogaus atminimą —
Laikas braukia rūdim nuo lentos.

Paminėtum nors vardą, bet ir jo nebeliko,
Tiktai juodo metalo tvora.
Už jos stovi parimus tarsi balto granito
Šventa, bet liūdna skulptūra.

Kiek mes visko užkraunam Išganytojui nešti!
Netgi mirusius saugot kapuos,
Kasdieninių maldavimų mūs neatmesti
Ir padėt begaliniuos darbuos.

Jis kantrus.
Oi, kantrus! Saugo dieną ir naktį,
Neapleidžia audroj, kada merkia lietus.
Sausio pūgoj ir vasaros karštyje sergsti,
Jei paprašė kadais to žmogus.

..............................................

Aš žiūriu ir matau — ne, ne aukštą žolyną —
Savo kraštą žolėtą matau.
Ir tikiu, kad jį saugo, kol kas saugo ir gina
Šventos jėgos... iš ten... iš Aukščiau.