Ir vėl ruduo...Dangus jau tuščias, tik lapai šnara pakelėj...
Tyla aplinkui. Vėjas pučia ir gręžias ilgesys giliai,
Įsirausia į tuščią širdį, į vieškelio nuogus medžius.
Šaukiu balsu, bet nieks negirdi. Per žiemą lauksiu kol nubus,

Numes išbalusį laukimą, išlaisvins miegančias upes
Ir plauks į žalią paklydimą, į vėjo glamones švelnias.
Aš skęsiu žydinčiuose soduos, pavirsiu pievoj ramune,
Kad tik žydėčiau tau pabudus ir pasakyčiau – juk gyva,

Atbudusiais jausmais ir siekiais, troškimais laukiančių namų.
Nes nuo gimimo viskas lieka, širdy susikaupia. Tikiu,
Su paukščiais grįš išlėkę broliai, su rytmečio gyva rasa,
Ir susiruoš visi namolio ir nuskambės kalba sena.