Atšliaužk, žalty...

Kai tyluma tokia,
Kai suprantu,
Kad ir save išgirsti moku,
Atrodo, kad žinoti įdomu,
Ką apie mano būtį kalba žmonės.

Esu pasakęs jau,
Kad niekas nepašauks
Greičiau pareiti iš kelionės,
Tačiau išlieka išdidumas sieloje lig šiol:
Privalo šaukt,
Privalo pasiilgt manęs
Ir neršt pasaulį, kol suras,
Kol radinį aplaistys ašarom
Ir dvasios pakylėjimu aukštu.
O aš tuomet (galbūt) ištarsiu:
— Mylėjau jus.
Ir štai girdžiu,
Kaip mano vardą kalbina minia.
Laiminga, nepalikus užmarščiai ir mirčiai.
Galbūt kažkur yra dangus,
Tačiau manasis nusinuogino —
Ir štai jau savo akimis regiu:
Nieko gražesnio neturiu,
Kaip, žmonės, jus...

Siela suvirpa.
Kalnai užgriuvę — irgi.
O ir iliuzija išnyksta pamažu —
Vėl atsiskyrėlį, vėl girios šventąjį girdžiu
Ko ne į veidą kalbant Zaratustrai,
Kad meilė žmogui pražūtį jam reikštų.

O Zaratustra  jam atgaliniu:
„Kam apie meilę čia kalbėti!
Aš dovaną žmonėms nešu.“
----------------------
Atšliaužk, žalty,
Priglauski prie kaktos
Taip šaltą savo kūną,
Gesinki ugnį mintyse...