Taip viskas čia trapu, paliesi – subyrės,
Sienojai gal jau šimtmetį sugėrė.
O tu girdi. Atrodo, ims ir suskambės,
Mokyklinis skambutis vėlei.

Tiesa, tada ji buvo laikina.
Tai tavo daliai teko
Valdžios nusavinta klebonija,
Kaip daug kas aną metą.

Tik kas vaikams? Jiems visados
Žaidimai, knygos rūpi,
Kad nepakviestų prie lentos,
Jei moki tik truputį.

Akmuo ir skaičius 300-tai...
Teisingai akys mato,
Jau šitiek metų, kaip čionai
Vaikus mokina rašto.

Zapyškio mokykla. Manoji – septynmetė.
Dabar daugiau, jau balto mūro, pagrindinė.
Tačiau visiems per greit nuskris su paukščiais metai
Ir atminty paliks – pirmoji, pirmutinė.

Žinau, esu čia svetimas.
Bet tai tik tiems, kurie pro langą mato.
O man – buvęs gražus gyvenimas,
Pažadinęs pakilt svajonę lakią.