Iš dienoraščio puslapių arba grybavimo sezonas atidarytas
Grybavimo sezonas atidarytas. Visa šeima renkasi prie bagažinės, ciuciukas jau sėdi mašinoje vietoj vairuotojo ir išdidžiai stebi, kas vyksta aplink. Įspėjimą visiems, kad ne daugiau kaip viena kuprinė ar krepšys, kiekvienas suprato skirtingai. Gražuolytės parėdkai į vieną krepšį tikrai netelpa, o dar batai, tai jai reikia net trijų, brangiausiojo palapinė, miegmaišis, meškerės ir visi kitokie žvejybos rakandai, kurių pavadinimų nė nežinau, jaunėlis svajoja kartu pasiimti dviratį, o vyresnysis pareiškė be gitaros niekur nevažiuosiantis. Nužvelgiau visus kritišku žvilgsniu, bet gražuolytė papūtusi lūpas atkirto, kad „mamytė taip pat nemoka iki trijų suskaičiuoti, nes krepšiai irgi trys“. Žiūriu — išties trys: viename mano daiktai, kitame lauktuvės seneliams, o trečiame, didžiausiame, maistas išbadėjusiai bandai. „Kurio atsisakome?— klausiu.— Gal paskutinio?“ Tėvas stveriasi už galvos, nesuvokdamas, nes misija neįmanoma viską sugrūsti į tokią mažą dėžutę. Pasikasęs pakaušį ir giliai atsidusęs pradėjo nuo svarbiausio dalyko — lauktuvių seneliams ir maisto. Tada bandė įkišti savo meškeres, čia jau kilo pirmasis ginčas. Kuo meškerė svarbesnė už gitarą, dviratį ar gražuolytės naujus batus? Kuo toliau, tuo daugiau emocijų. Tris kartus balsavome ir visus tris skirtingai. Kaimynai ėmė atidarinėti langus ir stebėti nemokamą spektaklį. Galiausiai nuspręsta, kad viskas turi tilpti į vieną krepšį ir taškas. Brangiausias išmetė visus savo rūbus ir įgrūdo meškeres bei visokius žuvų pašarus, gražuolytė aikčiodama ir virkaudama gailiai atsisveikino su skudurų ir batų kalnais, likutis vos tilpo į perpildytą krepšį, jaunėlio dviratį vyras kažkokiu būdu pritaisė prie stogo, tai šis iš laimės į savo krepšį priglaudė tėvo striukę nuo lietaus, vyresnėlio gitarą pasisiūliau palaikyti aš, nes sėdėjau priekyje, tai lyg viskas normaliai išsisprendė, kol ciuciukas nepabandė atsisėsti mašinos gale. Supratęs, kad šįkart jis dar nevairuos, nutarė spraustis į galą, kuriame sėdėjo trys mūsų paveldėtojai. Vienam užmynė ant rankos, kitam aplaižė veidą, trečiam pagadino orą prieš pat nosį ir pusė mašinos buvo jo. Atsisuku atgal: ciuciukas vienoje pusėje karališkai, maniškiai kitoje žaidžia žaidimą „Spausk sūrį“. Taip ir pajudėjom.
Graži ta Dzūkija: pušynai, eglynai, smėliukas, samanėlė, ežeriukai ir upeliukai. Kelionės taškas pasiektas, mes netoli Ūlos akies, tokia fantastinė vieta, apie kurią sklinda daug legendų ir pasakojimų. Jaunėlis, kaip visada, susiranda ilgą pagalį ir eina ardydamas voratinklius ir kovodamas su tik jam vienam matomu priešu. Grybavimo laimikis — tai, ko neužmynė ir nesutraiškė. Dukra išsitraukia ilgas gumines pirštines ir su akiniais nuo saulės patraukia į mišką. Laimikis — tai, ką parodo tėtis. Vyresnėlio ausyse ausinukai, o galvoje tikrai ne grybai. Laimikis — tiek, kiek pasuka galvą taisydamas ausinuką. Aš, miesto damutė, kaip mane vadina brangiausias, nes einu į mišką ne grybų rinkti, o sportuoti, teisingai kvėpuoti, semtis energijos iš medžių, krūmų, žolynų, paragauti mėlynių, bruknių, atsigerti iš šaltinio ir pasigėrėti gamtos grožiu ir didybe. Laimikis — kelios dailios voveraitės, jeigu iš tikrųjų jos dailios. Kitų grybų nepažįstu, tai ir nesivarginu, nes kartą pririnkusi kartuolių baravykų pasiūliau visus palepinti gardžia vakariene. Tai smagiai kvatojo kompanija iš mano krepšelio turinio. Vienintelis tėtis patyręs grybautojas, nes tikras dzūkelis, kilęs iš pačios Varėnos. Laimikis — tai, kas būna pririnkta tą dieną. Ai, dar liko ciuciukas, bet šis po mišką laksto, paukščius ir kiškius vaiko ir jam nusišvilpt ant jūsų grybų.
Taigi, po dviejų valandų renkamės prie mašinos. Jaunėlis vietoj grybų prisirinkęs vabalų, sraigių ir kankorėžių. Gražuolytės krepšelyje ant dugno kelios voveraitės, o rankoje didžiulė raudonoji musmirė, kuri nors ir nuodinga, bet jai pasirodė tokia daili, kad ji visiems atnešusi pasigėrėti. Vyresnėlis šįkart nustebino — pilnas krepšys grybų. Šaunuolis vyras buvo, kol tėvas nepasakė, kad paprašė tinginio panešėti jo grybus, nes jis rinko toliau. Mano pintinė labai tvarkinga: vienoje pusėje bruknės, kitoje voveraitės, o per patį vidurį pūpso didžiulis baravykas, toks gražus ir sveikut sveikutėlis, tikriausiai todėl, kad karteklis. Parnešiau šiaip, pramogai, vaikus paerzinti. Po gero pusvalandžio grįžta vyras: du didžiuliai kibirai, pilni grybų, ir dar beplyštantis maišas, kur pro šonus spraudžiasi šilinukai. „Oho, tėti,“— vaikai ploja tėveliui per petį. Šis išmaukia mineralinio butelį ir sako: „Rodykit savo laimikį“. Apžiūrėjęs vaikų, prieina prie mano.„Nu, mamyte, tu duodi., tokį didelį ir sveiką baravyką radai. Rekordas!“ — „Bet juk čia kartusis, sugadins visus grybus…“— sutrikusi atsakau. „Čia pats tikriausias ir geriausias baravykas, palaižyk kotą, jauti? Traukiam fotoaparatą, matuojam ir fotografuojam.” Taip ir padarėm, o dar po kelių dienų nuotrauką išsiuntėm į vietinį laikraštį, kuriame ir pasirodė mūsų rekordininkas, apsuptas išprotėjusios grybautojų šeimynos. O kas buvo vėliau, apie tai kitąkart, mielas dienorašti.