Aš taip tyliai geriu šią atvėsusią rudenio tylą,
Mėlyni ežerai apsiblausę jau skęsta nakty.
Ištuštėję lizdai mintyse ir širdy vis prabyla,
Pasilieka visam, per gyvenimą savo neši.

Erdvėje nuskambėjęs pelėdos vėlyvas ūkimas
Tarsi laikrodžio dūžiai priverčia pasukti atgal.
Ir iš rūko išbridęs šešėlis pabalęs, lyg gyvas
Kaskart primena aitriai – laikai tie sugrįžti negal.

Juk kas metai išpuoštas ruduo toksai pat, tiktai kitas,
Bėga, bėga ir bėga eilutės ir supas diena...
Atsivertusi laišką kadais širdimi man rašytą
Vis skaitau ir ilgiuos tų dienų, pasilikus viena.

Aš taip tyliai geriu šią atvėsusią rudenio tylą,
Jau žvaigždė spinduliuojanti gęsta ir rausta žara.
Ir į dangų žiūriu, kaip į šulinį laiko dar gilų...
Ir vis ieškau tavęs, o tavęs jau tenai nebėra.