Saldžių sapnų

Pušų kvapas švelniai glostė rankas, netramdomai besisupančias paskutiniuose saulės spinduliuose besimaudančiame ore. Kodėl?.. Nežinau, tiesiog glostė. Glostė ir... ... stengėsi nukreipti dėmesį nuo kraują siurbiančių uodų, net nesivarginančių tykoti pasaloje, o tiesiog tiesai puolančių savo taikinį — mano blauzdas. Nemačiau aš sarkastiškai besišypsančių pakelės akmenų, kurie apsimesdavo negyvais, kai į juos žiūrėdavau, o nusisukus nuo jų imdavo tyliai apkalbinėti. Nemačiau ir pušyne suręstų suoliukų, gundančiai kviečiančių prisėsti, tačiau taip pat gąsdinančių ant jų padėtomis lentelėmis „Ką tik nudažyta“. Nemačiau ir praeivių, tik ir besitaikančių naiviai nusijuokti ar paimti  už rankos patrauklų priešingos lyties atstovą. Dar daugiau — nemačiau sniego, iškritusio prieš 6 mėnesius, ištirpusio prieš 4, draugų, žvaigždžių, spalvotų sapnų, ore lengvai skraidančių prisiminimų... Nemačiau... Nes to nebuvo. Ir neturėjo būti. Bet ar tikrai?.. Ar tikrai dabar buvo vasara, o ne žiema, diena, o ne rytas, šilta, o ne šalta?.. Kas gali tai žinoti?.. Aš tik kvėpavau jūros kvapo nugairintu, šilumos prisigėrusiu oru... Ir man tereikėjo tik vieno... Vieno vienintelio nuostabaus dalyko... Dalyko, kuris nė sekundės nepalieka mano minčių... Ir jis manęs laukė prie jūros... Jūros...
Skristi... Ar įsivaizduojat, kaip tai gera?.. Kaip gera, kai matai, girdi tik tai, ką nori, kai juokiesi, nors turėtum verkti. Tas skrydis apverčia viską, leidžia pamatyti dalykus, kurių nematei ankščiau, pajausti tvirtybė ir jėgą rankose, pasitikėjimo lašelius, strikinėjančius po marškinėliais ant kuprotos nugaros. Šis skrydis... Jis suteikia prasmę laikui. Nors vėliau nevalinga, visa griaunanti jėga  visa tai priverčia nugarmėti užmarštin, ten, kur į juodąją pasaulio skrynią tvarkingai yra sudėliojama tai, ko neturėjo būti, ką reikia pamiršti. Bet ar tai svarbu?.. Argi nuolatos negirdime: „Gyvenk kiekviena minute, nešvaistyk veltui laiko, praeities nebepakeisi, o ateitis dar tik ateis. Gyvenk šia akimirka, mėgaukis ja visu kūnu, visa siela“?.. Aš ir gyvenu. Argi ne taip?.. O man juk iš tikrųjų taip nedaug reikia...  Tik to skrydžio... Daugiau nieko...
Natūraliai malonų pajūrio aplinkos šurmulį pertraukė, jei neklystu, jaunos merginos klyksmas. Kūnu jaučiau, kaip visi aplinkui sekundei sustingo ir sukluso. Mano veidą iškreipė pikta, užgauli šypsenėlė: „Veltėdžiai, savo reikalų žiūrėkit“. Už miško krykštaujančios žuvėdros, rodos, pritarė man. „Tiesa... Tik paukštis gali taip puikiai pažinti gaivinantį skrydį kaip aš“.  Žuvėdros man vėl pritariamai šūktelėjo. Širdyje pajutau pasididžiavimą — aš, o ne kas kitas iš šitų pro šalį einančių, sielas praradusių kūnų supranta, kokia iš tikrųjų yra mus supanti gamta. Visa, kas mus supa, gimsta širdyje. Visi vaizdiniai, garsai, kvapai. Viskas prasideda ir baigiasi širdyje. O daugelis ieško prasmės kažkur kitur...  Apkeliauja visą pasaulį, susipažįsta su tūkstančiais puikių žmonių, bet giliai širdyje nesijaučia pilnaverčiai... Nes ieško ne ten, kur reikia. O aš žinau, kur reikia ieškoti... Bent jau žinau, kur ieškoti to, ko reikia man... O gamta irgi žino... Man reikia skrydžio, gamtai — ramybės. Mus vienija laisvės, palaimos troškimas. Todėl aš puikiai ją suprantu, puikiai ją jaučiu, nors kartais aš nepajėgiu jos suprasti, išgirsti, pamatyti. Nes skrydžio troškimas užvaldo visas mintis... Mintis...
Priekyje pro medžių šakas jau matėsi paskutinė „pakopa“ prieš pažvelgiant į jūrą — šviesios, vasariškai mielais augalais apaugusios, įkaitusiu smėliu apibarstytos kopos, per kurias vinguriuoja vienišas, akmenimis grįstas takelis. Žmonių buvo pakankamai daug, kad jų masė mane erzintų. Jei ne skrydžio geismas, būčiau tikrai nesusivaldęs ir padaręs kažkuriam iš tų kūnų kažką blogo, skausmingo. Bet, deja, labai skubėjau, jau kone lengvai bėgau. Akyse kilo jūros linija. Su kiekvienu žingsniu jos plotas vis didėjo ir didėjo... Ir kai jau buvau ant aukščiausio kopų taško, jūra užgriuvo mane visa jėga. Savo žydryne, bangavimu ji galėjo pakerėti bet ką. Mane taip pat, todėl, puikiai tai žinodamas, ėjau neleidęs galvą, stengdamasis nepasiduoti smėlio, jūros ir Saulės harmonijai. Po galais... Kodėl jis nusprendė susitikti būtent čia?..
  Paplūdimyje žmonių buvo daug, tačiau eiti pakrante nebuvo labai sudėtinga, nors, aišku, kelis kartus ant kažkokių kūnų netyčia, o gal ir tyčia, užpyliau smėlio — nesistengiau eiti atsargiai. Bet tai nieko nereiškė — žmones mane pamatę dažniausiai bijo ne tik kokį piktą žodį pasakyti, bet ir išvis kažką sumurmėti. Tie svaiginantys skrydžiai mane pavertė tokiu, kad net kraujo broliai man „užklijavo“ bauginančią pravardę — „Grįžęs iš pragaro“. Ne itin miela, bet kai pasižiūriu į save iš šalies, noriu nenoriu turiu su jais sutikti...
Draugas sakė lauks manęs prie šešioliktos persirengimo kabinos. Nuėjau dešimčia minučių anksčiau nei buvom susitarę. Atsisėdau ant suoliuko ir vis dėlto pažvelgiau į jūrą. Nė viena moteris nėra tokia žavinga kaip jūra. Nė viena... O jų išties nemažai buvo... Kiek man dabar?.. 43?.. Ar 44?.. O Dieve... Aš nežinau...
Prie vandens atbėgo teškentis 6 – 8 metų berniukas. Staiga sustojo prie gražios, bet nedidelės smėlio pilies. Akimirką pažiūrėjęs ėmė ir užšoko ant jos. Po to apsidairė ir nubėgo pakrante. Sekiau akimis jį tol, kol pasigirdo vaiko verksmas. Akis nukreipiau ten, iš kur sklido garsas. Prie sugriautos smėlio pilies klūpojo, rodos, truputį mažesnis berniukas nei tas, kuris ką tik nubėgo pakrante, ir gailiai verkė įsikasęs rankas į smėlį. Matyt, tai buvo jo statyta pilis. Kažkodėl man pagailo to vaiko. Bet pasistengiau užgniaužti tą silpnumą reiškiantį jausmą. Nusukau galvą į kitą pusę. Tiesiog nenorėjau matyti to verkiančio vaiko... Akį užkliudė akmenų krūvelė. Pati ji nebuvo kažkuo ypatinga. Keista buvo tai, kad akmenys buvo aptaškyti krauju. Rodos, krauju, nebuvau tuo tikras. Staiga pajutau smūgį. Nesupratau, kur: galvoje, širdyje ar kažkur išorėje. Negalėjau pajudėti,  vyzdžiai susitraukė, raumenys nutirpo, gerklė išdžiūvo. Staiga akmenų krūva persiskyrė. Kraujas dingo, jo vietoje iškilo pieva, kurioje žaliavo vešli žolė ir augo nuostabios geltonos gėlės, kurių atpažinti aš nepajėgiau. Regėjau šokinėjančius tekančią saulę, besileidžiantį mėnulį, audros žaibą. Viskas buvo taip gražu, lyg sapne...  Staiga pieva išdžiūvo, gėlės nuvyto, o viską užliejo tamsa. Nežinia iš kur centre buvusios pievos išdygo medis. Ne, rodos, tai buvo kažkas kita. Plonas, smailus, metalinis daiktas. Akimirką visi garsai dingo, galvoje ūžė tokia spengianti tyla, kad maniau– neišlaikysiu. Iškart po to sekė kurtinantis sprogimas. Iš metalinio daikto viršūnės pradėjo veržtis kraujas. Jis tryško kaip iš fontano. Kraujo buvo visur.  Dešinysis batas jau buvo permirkęs. Mane sukaustė baimė... Ir panika... Norėjau prasmegti kiaurai žemę, bet negalėjau net pirščiuko galiuko pajudinti... Verksmas!.. Graudus vaiko verksmas! Jis pažadino mane iš sąstingio. Visas kraujas, tamsa dingo taip staiga, kaip ir atsirado. Net ir dešinysis batas buvo toks, koks ir seniau.Kas, po velniais, čia buvo?? Haliucinacija?.. Košmaras?..
Trūko oro, kvėpavau taip giliai,  kad maniau užspringsiu paties įkvepiamu oru. Ir vėl girdžiu verksmą! Sunkiai pasukau galvą į garo šaltinį. Pasirodo, tai buvo tas pats kūkčiojantis berniukas prie sugriautos smėlio pilies. Svirduliuodamas atsistojau. Jaučiausi dėkingas tam vaikiui. Jei ne jis, nežinau,ar būčiau ištvėręs... Jaučiau, kad turiu prieiti prie to berniuko. Kojos pačios ėjo jo link. Kai jau stovėjau jam už nugaros, supratau, kad net neįsivaizduoju, ką noriu daryti. Galvoti nebu laiko — jis pastebėjo mano šešėlį, krentantį ant jo sugriautos pilies ir atsisuko.
— Sveikas, — ištariau jausdamas, kaip prakaito lašeliai išmuša kaktą.
— Labas, — atsakė kūkčiodamas.
— Kaip laikaisi?
— Blogai.
Pasilenkiau prie jo:
— Neverk, neverta.
— Mano pilį sugriovė.
— Žinau.
— Iš kur?
— Mačiau.
— Kas tai apdarė?
— Kitas vaikas.
— Kodėl?
— Nes buvo Dievo siųstas akmuo.
— M?
— Nes buvo blogas berniukas.
— O kodėl jis blogas?
— Nes jo širdis kieta.
Vaikas nusišluostė ašaras. Keista, bet jo nebaugino mano randuotas veidas ir tamsus balsas.
— O kodėl ji tokia?
— Nes niekas jos nesušildė.
— O ar mano širdis šilta?
— Nežinau.
— Man atrodo šilta,— mąslia veido išraiška pareiškė vaikis.
— Kodėl taip manai?— pasidomėjau.
— Nes aš nesu sugriovęs nė vienos smėlio pilies.
Nusišypsojau. O nuoširdžiai tai dariau taip seniai...
— Teisybė, vadinas, tavo širdis tikrai šilta,— pritariau.
— Jipi! — vaikiškai sušuko mažius.
— Žinai, manau, tau reikia pastatyti kitą pilį. Daug gražesnę nei šita, kurią sugriovė.
— Taip taip taip! Daug gražesnę! Ir dabar jos jau niekas nebesugriaus.
— Jei saugosi ją, vaiki, tikrai nesugriaus.
Jis nusišypsojo. Jam matyt patiko, kaip į jį kreipiausi.
—Pažadu, aš taip ir padarysiu.
Aš atsistojau.
— Sėkmės tau. Na. O aš jau turiu eiti.
Apsisukau ir jau ėmiau akimis ieškoti Draugo , kai vaikas sugriebė už mano kelnių skverno.
—Palauk. Koks tavo vardas?
Sustingau.Kiek metų manęs niekad šito neklausė?.. 10?.. 15?.. Nežinojau, ką atsakyti.Ir vis dėlto pasiryžau pasakyti tikrąjį, seniai nevartojamą vardą.
— Kastytis.
Vėl nusisukau. Paėjęs kelis žingsnius pajutau vandens čiurkšlę, atsitrenkiančią man į nugarą. Vėl atsisukau į vaikį. Jis juokėsi susiėmęs už pilvo. Burnoje švietė gražūs, balti dantukai.
— Gražus vardas, — ištarė besijuokdamas.
Aš vėl nusišypsojau. Staiga akys užkliuvo už to, ką vaikas laikė rankoje.Tai buvo pilkas švirkštas.. Jo dėka aš ir buvau aplaistytas vandeniu. Švirkštas, švirkštas, švirkštas... Adata! Štai kas ten buvo! Tas metalinis strypas, iš kurio tryško kraujas, buvo adata! O Dieve... Puoliau bėgti... Girdėjau, kaip vaiko juokas nutilo. Aš nenorėjau, tiksliau, bijojau atsisukti į jį. Žinojau, kad išgąsdinau vaiką. Galbūt netgi labai smarkiai...
Bėgau, bėgau... Per kopas, ieškodamas vietos, kur nebūtų žmonių. Galiausiai radau. Griuvau ant smėlio. Kvėpavau taip pat sunkiai, kaip tada ant suoliuko...Vaje... Juk tai buvo adata... Ji... buvo auksinė. O siaube... Nejau atėjo tas laikas?.. Užsimerkiau. Jaučiau, kaip saulės spindulėliai visa jėga „griūna“ ant manęs... O dangus įkyriai vėpsojo į mane... Taip įkyriai.... Įkyriai... Vėpsojo....Įkyriai...
Sėdėjau lėktuve. Rodos, pirmoje patogumo klasėje. Stiuardesė ką tik atnešė vyno taurę. Po galais. Kodėl? Juk nemėgstu jo! Mečiau taurę ant grindų. Stiklo šukės pabiro ant kiliminės dangos. Galėjau prisiekti, kad ten buvo kraujo, ne vyno dėmės. Kraujui — vynui susigėrus į kilimą, jo paviršiuje liko gulėti vienišas siauras metalo pluoštas... Adata... Aš pašokau ant kojų ir ėmiau bėgti lėktuvo koridoriumi. Staiga grindys prasivėrė, ir aš iškritau iš lėktuvo. Aš dievinau skrydžius... Bet tai, kas buvo dabar, pranoko bet ką... Kritau taip greitai, kad vėjas talžė mano kūną palikdamas kraujuojančias žaizdas. Aš kritau ne vienas. Kritau su gamta. Mačiau, kaip šalia manęs krenta medžiai, akmenys, ežerai, keliai... Mačiau kaip greitai artėja žemės paviršius... Kaip taisyklingus stačiakampius plotus keičia konkretesnės ir aštresnės figūros. Aš kritau vis greičiau ir greičiau... Kol galiausiai visa jėga plojausi į žemę... Kartu su visa gamta... Ji užgriuvo mane visu svoriu... Ir pribaigė...
Atsibudau išpiltas prakaito... Nesupratau, kur esu, nes aplinkui buvo tamsu. Galiausiai atmintis, pasitelkusi visus savo gebėjimus, surikiavo visus paskutinius įvykius. Prisiminiau, kad esu kopose. Atsistojau.Ir be galo riebiai nusikeikiau... Pramiegojau susitikimą su Draugu. Neturiu dozės... O taip noriu skristi... Ką daryti?.. Bet ar tiktai noriu?.. Kaip mane paveikė paskutiniai įvykiai?.. Aš nebesuprantu savęs... Visiškai... Neieškodamas takelio, o tiesiai pro duriančius krūmus prasibroviau prie paplūdimio. Kai kuriose vietose tekėjo kraujas, bet aš nekreipiau į tai dėmesio. Priėjau prie jūros... Įbridau į ją, norėjau, kad ji mane atgaivintų, paglamonėtų... Mėnuo ryškiai švietė danguje... Žvaigždžių buvo nedaug... Kaži, kiek dabar valandų?.. Įkišau rankas į kišenes — nei piniginės, nei telefono... Matyt bus užėję mane vagys, kai miegojau kopose... Tiesiog nuostabi diena...
Paplūdimys buvo beveik tuščias, tik tolumoje matėsi keletas įsimylėjusių porų, vaikštančių pajūriu susikabinę už rankų... Kad juos kur skradžiai!! Man reikia skrydžio!!! Iššokau iš jūros, griuvau ant smėlio ir kaip mažas vaikas pradėjau daužyti žemę kumščiais ir kojomis... Ėmiau rėkti, keiktis. Nebesuvokiau, ką darau... Nežinojau, ką noriu daryti... Staigiai vėl pakilau ant kojų. Jei arti būtų buvęs koks nors žmogus, prisiekiu, būčiau jį užmušęs. Bet jo nebuvo. Todėl vienintelis sutvėrimas, ant kurio galėjau išsilieti, buvo gamta. Pradėjau ją keikti, spardyti smėlį, jūros vandenį. Netgi atlikau gamtinius reikalus joje... Ir čia jau buvo peržengtos visos ribos... Gamtos dėsniai sako, kad sužeisti ar nesveiki, segantys sutvėrimai turi būti sunaikinti, kad neužkrėstų kitų arba kad netrukdytų kitų, sveikų individų gyvenimui. O aš sirgau... Labai... Viskas, kuo tikėjau, ėmė griūti... Visos mintys, idėjos, troškimai... Po to jaučiau, kaip pasikeitė aplinka. Viskas tapo taip juoda, taip šalta, taip atstumiama. Viskas, išskyrus jūrą. Ji tapo dar žavingesnė nei visad. Tokios nuostabios jos dar nebuvau matęs. Vanduo buvo toks skaisčiai tyras, toks gaivinantis, toks viliojantis. Bet čia dar ne viskas... Svarbiausia.... kad jūra bangavo priešinga kryptimi — nuo kranto link vandenyno... Lyg kviestų mane... Šauktų... Ir aš negalėjau tam atsispirti...Nepajėgiau... Lėtu žingsniu aš patraukiau į jūrą... Su kiekvienu žingsneliu iro dalelė manęs... Aš nykau tiesiog akyse... Vanduo jau siekė kelius... Jaučiau tvankų karštį širdyje... Lyg ji kovotų paskutiniame mūšyje prie visą pasaulį... Tik širdis manęs neišdavė... Gamta, net ir ta atsuko man nugarą... O ją laikiau savo drauge... Vanduo jau siekė liemenį... Jaučiau, kaip širdis jau pasiduoda, nebekovoja...Vanduo pasiekė kaklą...Paskutinė mintis mano galvoje dar būnant virš vandens buvo: „Gamta duoda, gamta atima, gamta duoda, gamta atima“... Mano galva paniro po vandeniu... Bet aš kaip ėjau mažais žingsneliais tolyn, taip ir ėjau... Tolumoje...kažkurioje jūros, o gal ir sausumos dalyje girdėjosi moters klyksmas, praeivių juokas, nubėgančio berniuko garsas... Viskas tirpo.... Lyg bėgo vaškas nuo žvakės... O aš ėjau gilyn ir gilyn... atlikti gamtos paskirtą bausmę... O gal ir ne...  aš niekad neiškilau į vandens paviršių... Manęs niekas niekad nerado...  Manęs niekad nebuvo... Aš niekad neegzistavau... O gal?.. Kur aš dabar?..Miręs?.. Bet ar galėčiau būti, jei net negimiau?..
Nenuslopo tik vienas garsas — vaiko verksmas...