Nieks garsiai nesakė, gyventi kad liaučiaus,
Tik virtuvėj griaudėjęs triukšmas aptilo.
Kilnoju senienų nelaidotus griaučius.
Ką gausiu už tai? Kuprą? Dusulį? Kylą?

Tai pastangos bergždžios palesinti sielą
Spalvų ir kvapų išbarstytais likučiais,
Kurie kažkada skaisčią kibirkštį skėlė,
Apšviečiančią laime ir buitį, ir būtį.

Klajoju palėpių dulkėtuos patamsiuos,
Ieškodama laikrodžio seno gegutės -
Be jos kaip suvokti, kad laiką išsamsčiau,
O gal išvarvėjo jis pats po truputį?

Kaip strutis į smėlį sukišusi galvą
Šiai dienai be gėdos tik uodegą rodau.
Apakusiam blausios gyvenimo spalvos.
Gal grįšiu į virtuvę tarškinti puodais -

Lyg būtų dubens priraudoto tikrovė
Į puotą triukšmingą vaiduoklių pavirtusi.
Ne malkas - senienas - į krosnį sukroviau,
Jaučiuosi gyva prie liepsnos karšto virpesio.

Lai spraga! Lai kyla dangop juostom dūmų!
Kas vertas, širdy savo vietą surado.
Ak, kiek bepenėčiau nelaimėlį kūną,
Jis klykia, dvasia gi svyruoja iš bado.

Esybė kai tampa karstu arba urna,
Ji valios netenka žiūrėti į priekį.
----
Puodynėje eilės kaip viralas murma.
Man liepia pabaigti. Aš noriu pradėti.