Garsai, neleidžiantys apakti

Kartais visas pasaulis
prisigeria tylos
siūbuojančios
juodais treningais
žaliame troleibuse.
Įstringa laikas ir
įsikniaubia,
įsitveria aistringai
kanalizacijos dangčio
ir atsigulęs atsirūgsta.

O tu skambi,
ir tuo savo skambesiu
tu pasmerki mane
neišdylančiam liūdesiui.

Lašai akiniuose mėnulio,
o tavo liūdnos
kaip banginio
akys.
Tu klaidini mane
plokščiais paveikslėliais,
o tavo žodžiai —
tai tylos be turinio.

Tu skambi,
ir blizga žvynai ant liežuvio,
kol šąlančių upių vėžiai
čiaudėdami traukias atatupsti.
Kliedesėlis