Paraščių rašalas (20)
Žaltys
Šaltai prisiglaudė prie kūno šliužas
Ir, virptelėjęs uodega, taip tarė:
— Nors panašus, bet ne gyvatė,
Žaltys esu, bičiuli,
Netyčia su kalnais tave užgriuvęs.
Galbūt gerai, kad šitaip atsitikę,
O tu teisus: jis, girios atsiskyrėlis šventasis,
Į Šklėrių sodžiaus įkūrėją panašus...
Mačiau, kaip iš toli žiūrėjo į tave,
Ir ašara po ašaros per veidą sliuogė,
Jau šimtmečiai keli, kai čia
Ir vis dėlto — išsaugo Dievas žmogų žmoguje.
Net aš, žaltys, lig šiolei verkti neišmokęs.
Galgi ir tau, kaip Zaratustrai tarsiąs žodį:
O ar žinai
„kodėl į šitą girią išėjau,
į šitą nykumą klaikiausią?
Ar ne todėl, kad žmones aš
taip pat per daug mylėjau? “
Galvok.
O aš manau,
Kad šie kalnai ne šiaip tave užgriuvo,
Su savo gyvastim visa.
Ateisiu pas tave dažniau,
Vis likdamas kažkur, bet visuomet šalia.
Kad ir akim matyt galėčiau,
Ir žodį ištartą girdėčiau.
— Dėkoju tau, žalty. Nors šaltas,
Nors į gyvatę panašus,
Tačiau svarbu, kad tai ne Ji, o Tu.
Nesielvartauk, kad verkti neišmokęs.
Ir Dievas ašarot nemoka.
Betgi yra šalis, yra,
Patvinusi Čepkeliais, smėlio kopomis, miškais.
Tikėkime abu, kad dar sugrįšime atgal.
— Galbūt, bet kažin ar surasime ten žmogų.
Gal pakuždėki atsiskyrėliui šventam,
Kad žinome vienatvei iškilesnę vietą
Nei ši į „nykumą klaikiausią“ panašėjanti giria.
— Tau apie tėviškę?
Tu apie Šklėrius?
— Kokia graži vieta
Ten atsiskyrėliui gyventi...