Kai nebereikia žodžiais virpinamo oro,
Nebūtinai tylu ir nuobodu —
Atsiminimai ilgus filmus rodo
Su iškarpytom scenomis vargų.
Pažįsti užmarštį kaip seną humoristę —
Dažnai neaišku, kur ir ko ėjai,
Ir ne dėl triuko žemė traukia kristi —
Prinokęs kabo ant menkučio „jei...“
Nuo galimybių norus atsijojęs
Klausais, kaip skausmas vardija dalis.
Kelintą kartą varomas iš Rojaus,
Nebespėlioji, giedrysis ar lis?
Maldoj iš įpročio be garo lūpos kruta.
Ant staktos įrantos — čia viltį matavai.
Kažkas atėjo. Vaizdas lyg pro rūką.
Gilus atodūsis. Vaikai ar angelai?
Ką jiems sakyti — pasakas ar tiesą?
Nukandi žodį pusėje skiemens.
Ar jie supras, kol kraujas neatvėsęs,
Kad esmę teks iš žodžių išlukštent?
Kad teks pajusti alpų sielos alkį,
Kurtumą, keliamą beprasmiškų garsų?
Nereikia žodžių tam, kas kviečia keltis
Iš patogių karšinčiaus patalų,
Negirgžda vyriai atsidarant glėbiui
Ar lašo vėsai sprūstant iš akių.
Jausmų didybė leidžia patylėti
Tarp realybės atplaišų nykių.