Paraščių rašalas (19)

Nelyg sūnus ir tėvas

Arčiau negu „prie pat manęs“
Kažkas nusijuokia keistai,
Ir nuaidi t o l i   t o l i:

— Savo kalnų jam neužteko.
Yra šalis, yra,
Kur mažos, bet galingos upės teka:
Šilinių – dzūkų žemė ten,
Patvinusi Čepkeliais, smėlio kopomis, miškais...
Atrodytų, užmiršk, žmogau,
Kad dar kažkur pasaulyje gali
Surasti dėkingesnę, negu jį.
Kadais Kindziulis vaikščiojęs po ją,
Bet va — ir vėl kelionių mažas kankinys,
Nemokantis alsuot Dievo duota dalia.

— Ir taip, ir ne, — atsiliepė Kažkam Jau Kitas, —  
Ir vėlgi nuaidi t o l i   t o l i:
— Kindziulis vaikščiojo ir dingo,
O Zaratustra ligi šiol yra:
Esą, „A š  m y l i u   ž m o n e s“
Ir, žinoma, šiam piligrimui nereikėjo belstis iki čia,
Bet, regisi, kad jam labiau rūpėjo
Surast savo gimtinės — Šklėrių — įkūrėją.

— Manai — suras? — paklausė vėl Kažkas.
— Galbūt. Be gal ir ne.
Dabar svarbu, ar šis šventasis atsivers,
Ar pasakys jam savo vardą?

— Manai, jo  vardas — Šklėrius?

— O Dievas žino, koks jo vardas!
Bet pažiūrėki, kaip labai panašūs —
Nelyg sūnus ir tėvas,
Nors atskirti abudu šimtamečiais amžiais.
Bet šit savo sūnaus, kalnais užgriauto,
Šventasis neskuba pakelti,
O Zaratustros kažkada taip klausęs:
„Ką veiksi ten pas tuos,
Kurie  mieguos paskendę“
?
Pelėda