Norėčiau rast žodžius, kuriais tikėtų,
Kad būtų jie tikri, iš gilumos išplaukę,
Ir Nemuno krašte su manimi girdėtų,
Kai žmogų žadina, jo garsiai klausia:

- Turi Tėvynę vieną – Lietuvą,
Kitos per amžius nebebus tau duota.
Ar dar laikai savoj širdy jai vietą,
Ar tik beblėstančią žariją juodą?

Norėčiau rast žodžius, kuriais suteikčiau viltį,
Jog liks tauta gyva, ji mirt negali,
Ateis didi diena, kai kvies visus pakilti
Lietuviai karžygiai, laisvi sūneliai.

Laisvi nuo baimės, prieraišumo auksui,
Laisvi nuo prievartos, grasinimų kaimynų,
Nuo įkyraus veidmainių tuščio šauksmo,
Kurie tik nuodėmes ir instinktus težino.

Būtų gerai, jei žodžiams vėlei grįžtų
Aiški prasmė vietoj nuodingų pinklių.
Kai rašoma „tiesa“ – ten Tiesą tik matytų,
Ir niekur nesislėptų melagingos mintys.

Kol turim žodį, turim savo kalbą -
Tol turim Lietuvą – visų motulę gyvą,
Pasaulin galim žvelgt aukštai iškelta galva,
Ir sąžinę laikyt, kaip ašarą kad tyrą.

Kad patikėtų tavimi, nedaug juk reikia –
Tiktai išlikt savim, žalia šaka tautoj.
Dar niekas niekada nėra gi to įveikęs,
Kas buvo ąžuolu žemėj laisvoj.