laimės kalvis
vėl gandrai iš mūsų pabėgs
lėks į Afriką iškišę liežuvį
liks tik kaime prie Ukmergės
penkios našlės ir kalvis be kūjo
išsilakstė kaip tie gandrai
iš to kaimo vaikai ir anūkai
kaip vaiduokliai stūkso tiktai
griūvą fermos tarybinio ūkio
greit ruduo pagalvok na ir kas
baigias vasara šunys nekauks
našlės bulves tikriausiai nukas
po bačkelę kopūstų užraugs
na o kalvis bonkelę perlauš
gers prieš veidrodį tarsi begalvis
juodos mintys nors geriant negrauš
juk kiekvienas savos laimės kalvis