Lenktynės
Užusagstė žiogai numiglojusio rudenio baltinius —
Ne droviųjų akims augalijos striptizo pradžia.
Sodai tiesia vaisius, bergždumu kad nebūtų apkaltinti,
Nes dar ims ir kas nors juos iš Rojaus peizažo išmes.
Metas gult į rieves, norą BŪTI sukišti į sėklas
Ir užsukti kitas gyvasties pajėgų spyruokles.
Išradinga mirtis kaip gebėdama pėdsakus mėto —
Paukščiai net nekranksės, kai lig soties iš delno priles,
Nejučia priartės beilgėjančiais pirštais šešėlių,
Apžavės spalvomis it padauginus grimo dama.
Atsibusk iš kerų! Ko apsunkusį kūną užgėlė —
Užliūliavo tave ką brangaus vogčiomis imdama?
Budi bitės dvasia, ašarodama degančioj žvakėj —
Jeigu netiki, ko prieš užmigdamas šviesai meldies?
Kai atbusi, varveklių nagai panamėj bus jau pusnį pradraskę
Ir spyruoklės daigais lyg strėlėm nesustabdomai priekin judės.
Pramaniūgė būtis sugalvojo pavidalus keisti —
Jei mirtis nepažins, tai vargu savo auką pagaus.
Ką begali ruduo? Į akis tiktai miglą paleisti
Ir pilkais lietumis visą perteklių grimo nupraust.
Nebijok, ko drebi? Įsisupk į suglamžytą odą —
Šiandien eisim skaičiuot, kiek dar pievoje liko žiogų.
Kol esu su tavim, man pavidalus keist nepabodo.
Kur vaikštynė?.. Lazda?.. Lenktyniaut su mirtim bus smagu!