Ugnis slėniams

Jaučiu, mąstau
Ir pasakyti noriu,
Kad ir šventieji atsiskyrėliai nenugali savy žmogaus.
Ir nesvarbu, kiek tos vienatvės kalnuose (ar giriose)    
                                                            praleidę —
Neteisūs sau manydami,
Kad iki Dievo jiems arčiau.
Ir šis taip pat, kuris kadaise Zaratustrai taręs:
„Tada tu savo pelenus nešei į kalnus,
Šiandieną gal jau ugnį...
Savo ugnį į slėnius nunešti ketini...“

O šventas seni,
Štai dūstu kalnų prispaustas —
Paspirk juos koja, jei tingu nubraukt ranka.
Ne iš kažko,
O iš tavęs, o besarmati, išgirdau:
It pragarą į veidą mestą Žodį:
„Ant kryžiaus pakabinęs Jėzų Kristų,
Dabar jau Dievą kabini...“

Ar ne tokios ugnies iš Zaratustros slėniams lauki?
Ir dar sakyk (ko irgi klausęs jo):
Ar nebijai bausmės,
Kurią vien kurstytojai gauna?    
O jeigu dar daugiau —
Norėčiau vardą sužinoti.
Ir nors tai žodžiai iš kitos giesmės,
Bet nuojautoje atpažįstu Šklėrių —
Gimtinės mano įkūrėją
Taip pat išdegintą
Slėnių ugnies...