Kalnų prispaustas

— Kaip keista, a? —
Lyg  man, lyg sau kalbėjo senas, —
Jau saulės prireikia ieškot žmogaus galvoj...
O ta, kuri virš jos,
Tuomet nelyg užgęsta
Net vidury dienos.
Tai ar beverta paisyti, kai išgirsti:
Nejau tas šventas senis
Savo girioj toj
Lig šiolei negirdėjo:
D I E V A S  m i r ę s,
D I E V O  n e b ė r a

— Betgi taip Zaratustra kažkada, labai seniai:
„... Kad  D i e v o   n e b ė r a, kad  jis jau  m i r ę s... “
Nežinia kaip atsiminęs, citavau
Ir pažiūrėjau seniui tiesiai į akis.
Į šalį jų jis nenusuko.
— Na taip, — atsiliepė. — Kaip ir kalnai tavieji.
Nepatingėjęs žvilgtelki atgal.

Atsigręžiau atgal į kalnus
Ir... o! pasauli, kur gi jie?
Aukštai sukilę debesys ir saulė
Pro properšas nusijuokia linksmai.
Na, o kalnai... Kur dingo jie?
Lyg būčiau čia iš sapno atsibudęs.

— Yra, yra tavo kalnai.
Ir nemaži, deja.
Ten ir gyvatė tavo, ir erelis  
Ir Zaratustrą ten ne kartą dar sutiksi.
Ten net mirtis, kuria kitus teisi.
Ant kryžiaus pakabinęs Jėzų Kristų
Dabar jau Dievą kabini...

„Tai prakeikimas man,  ar — kas?” —
Atrodo, dar norėjau klausti seną,
Bet, Žodi, koks esi sunkus —
Dūstu šitų kalnų pargriautas ir prispaustas,
Ir nežinau, kaip atsibust.