Mano mielas gyvenime, kiek visko tau turiu išsakyti, išprašyti ir išmylėti.
Kiek daug aš noriu išjausti, kiek viliuosi ir tikiuosi. Kiek nejuntamų pirštų užlenkimų nuvilnijo mano mintyse beriant iš kišenių laiko likučius iki naujų gyvenimų. Kiek vaikiškai saldžių sentimentų sukroviau širdyje per ilgus metus, trukusius vieną sulėtintą filmo kadrą. Kiek drėgnų delnų ir rytojuje laukiančių pasaulio pabaigų jutau. Kiek kartų nuo kalno viršūnės Sizifą stebėjau. Bet dar daugiau kartų akmenį į kalną ritau. Pažinau, pamiršau, pamilau, gerbiau.
Greit stalčiun nukeliaus ir odiniame albume nuguls metai metai metai, mirksniai ir aptrinti sąsiuviniai, kuriuos mylėjau, kurių ilgėsiuosi ir geru žodžiu dar ilgai minėsiu. Metai, kaip skiautinė antklodė, buvę visko kupini, bet, tikriausiai geros bobutės sukurpti, nes pavydėtinai geri. Lai jie niekad nesudyla!