Dienos jau buvo šviesios, para visu greičiu artinosi prie persivertimo – taip vietiniai čia vadina lygiadienį, saulė kasdien danguje išbūdavo pusvalandžiu ilgiau nei vakar. Kenis su Mage jau seniai buvo pripratę, bet viso to nepatyrusiems ši kaita atrodė, kaip didžiulis stebuklas. Jūnas su Simonu, atvažiavę čia praleisti velykinių atostogų, kas vakarą kopdavo ant šlaito ir su laikrodžiu rankose spoksodavo į besileidžiančią saulę, vis stebėdamiesi šiuo neįprastu reiškiniu. Orai tą savaitę pasitaikė giedri, tad šiai atrakcijai buvo puikios sąlygos ir jų pasivaikščiojimas tapo nuolatiniu užsiėmimu. Vakarėjant visi keturi šiltai apsitūlodavo, užsimaukšlindavo kailines pirštines ir traukdavo lydėti saulės, juokaudami, kad ta lyg nenuorama kasdien vis vėliau susiruošia į lovą.
     Šį vakarą pajudėjo iš namų pernelyg anksti, todėl teko ilgokai trypčioti belaukiant, kol saulė iš dangaus susirankios paskutinius savo spindulius. Kai ceremonija buvo baigta, Magė žvilgtelėjo į Simoną ir tuojau pat suprato, kad šis kovoja su šalčiu.
     – Imk, – išsinėrusi iš pirštinių, atkišo vaikinui.
     – Nea, baik, tu ką... – numykė tas suledėjusiu balsu.
     – Imk sakau. Kai pirštų oda atsilupinės, bus per vėlu prašyti, – prašneko mergaitė viršininkės balsu.
     Buvo smagu jaustis žinove. Paskutiniu metu tai patirdavo vis dažniau: ji geriau nei tėvas išmanė apie sniegą, kalnus, saulę, elnius, klasėje nė vienas jai neprilygo žiniomis apie šunis, o štai dabar, susilaukus svečių iš Oslo, jos patirtis galėjo atsiskleisti visu gražumu. Simonas užsimovė ant sustirusių rankų pirštines ir vos belankstydamas kelius ėmė leistis žemyn, o Magė, įtraukusi plaštakas į storos pūkinės striukės rankoves, pirmoji pasistrykčiodama nukurnėjo sniege išmintu takučiu.
     – Man dar reikia pažiūrėti šunis, – ištarė, kai visi kartu pasiekė slėnį ir nusitaikė namų link.
     – Ar būtinai šį vakarą? – atsiduso tėvas.
     – Taip! Kaip galiu gultis, nepatikrinusi visų? – papriekaištavo mergaitė.
     Kenis žvilgtelėjo į svečius ir nebesiginčydamas pasuko šunų ūkio link. Jūnas žingsniavo šalia, klausėsi draugo kalbų ir pritariamai linkčiojo, Simonas sekė iš paskos apgailėtinai sutraukęs pečius ir visiškai nebesidairydamas. Per paskutinius metus jis ištįso lyg stulpas, ūgiu kone pralenkdamas tėvą, bet vis tebebuvo lieknas ir gležnas. Pernai jis pradėjo šokti. Kadangi tėvas nežinojo visų pavadinimų, vadino tai tiesiog žiogų šokiais. „Stripinėja lyg žiogas, – pasišaipydavo iš sūnaus. – Varge mano, geriau jau šiaurinės meškos...“ – dūsaudavo. Pats berniokas kalbėjo nedaug, kažko užklaustas atsakydavo „taipne“ ir šneka baigta. Magė buvo įsitikinusi, kad Svalbardas, šiaurė ir jos gyvenimas Simonui nerūpi, todėl net nebandė kvaršinti jam galvos. Kažkada kilusi mintis „Simonas mane įsimylėjo“ dabar jai pačiai tapo juokinga. Kaip ir ta apie Luką: kad jis išlauks, kol ji sugrįš, o tada dar keletą metelių, kol ji taps didelė. Tiesa, po kelių savaičių Lukas paskambino iš Barselonos, pasakojosi apie studijas, apie savo mažytį butelį palėpėje, naujus draugus, trankias gatves, verdantį miesto gyvenimą. Magė mielai klausydavo tų šnekų, bet jos mintys skriedavo savais keliais, per slėnius, per užšalusius fjordus, per šaltą sniego patalą. Ji mokėsi valdyti roges, kinkyti šunis, tramdyti jų kurtinantį inkštimą. „Tai geriau nei bet kokia Barselonos muzika“, – ištarė, kai Lukas telefonu pasiuntė jai skambų kalėdinį sveikinimą. „Gerai, aplankysiu tave per atostogas“, – nebeiškentė tas. Magė paaiškino, kad tuo metu dalyvaus šunų vedlių stovykloje. „Galėtum važiuoti kartu, bet nežinau, ar šunys tave mylės – juk niekada nėra matę ispano.“ – „Tu paprasta kaip trys kapeikos“, – bandė juokauti draugas, bet Magė jo pašaipos nesuprato: „Ne, kalbėtis su šunimis nėra taip paprasta.“ Su žmonėmis ji bendravo taupiai ir santūriai, tik atėjusi prie šunų pasikeisdavo, virsdama keistu, garsiai šūkaliojančiu ir juokingai gestikuliuojančiu padaru.
     Tėvas kelis mėnesius prieštaravo ir pyko: dėl pas šunis praleidžiamų vakarų, dėl plaukais apsivėlusių dukros drabužių, dėl namo parnešamo aitraus kailio kvapo. Tačiau ilgainiui suprato, kad kovoja ne prieš kažką kitą, o prieš savo dukrą, bandydamas atimti iš jos tai, kas teikia jai džiaugsmą. Kad ir kaip keista buvo tai matyti, Magė buvo laiminga, ir Kenis pasidavė. „Tegul tai teka sava linkme“, – guodėsi, stebėdamas, kaip mergaitė glamonėjasi su savo kudlotais draugais arba lekia per slėnį pasikinkiusi būrį keturkojų vežikų.
     Vakarais Magija nebesėdėdavo prie knygų, tačiau mokykloje jai ėjosi puikiai. Būtent tai ir kėlė daugiausia vargo. Įpusėjus mokslo metams, mokytoja ėmė klausinėti vaikų, kuo šie užsiims pabaigę dešimtmetę. Kai Magė ištarė, kad eis į šunų vežikų mokyklą, per klasę nusirito nustebimas, o Anetė nieko neatsakė. Prabėgus kelioms savaitėms ji priėjo prie mergaitės ir priminė, kad ši dar nepranešė apie kitų metų planus. „Aš jau sakiau“, – atkirto mergaitė. „Ak, vaikeliuk, pakaks juokauti,“ –  mostelėjo Anetė, kai Magė vėl prakalbo apie šunis. Iš mokytojos balso mergaitė suprato, kad nieko gero laukti neverta. Tiek Sveinas, tiek Henrikas, tiek Marija, tiek Vildė pabaigę dešimt klasių galės ramiai keliauti dirbti parduotuvėse, restoranuose, žvejybos laivuose arba mokytis žemą prestižą turinčiose mokyklose; į kitų ketinimus irgi buvo žiūrima atlaidžiai, nes po pusmečio ar metų jų tėvai ruošėsi išsikraustyti, tad kas gi belieka, jei ne vienokiu ar kitokiu būdu bandyti prastumti laiką. O Magijai ramybės patirti nebuvo lemta, atskleidusi savo planus ji tapo nuostabos ir pasibaisėjimo taikiniu. Be abejo, ji galėjo pameluoti, kad pasilieka Svalbarde, nes tėvas turės toliau čia dirbti, galėjo sufantazuoti begales įtaigių istorijų, tačiau net į galvą neatėjo, kad reikėtų slėpti tai, kas jai buvo svarbu – ji buvo visiškai apsisprendusi – nepaisant, ką ruošiasi daryti tėvas, vienintelė jai priimtina mintis buvo likti čia; Svalbardas jai buvo namai, niekur kitur gyventi ji nenorėjo ir vienintelis tikslas, kurio siekė – tapti šunų vedle. Šis apsisprendimas pavertė pragaru likusius mėnesius mokykloje – vos nutaikiusi tinkamą valandėlę, mokytoja Anetė bandė Magiją perkalbėti, įrodinėdama, kiek daug ji gali pasiekti ir tapti „kuo tik panorės“. Kaip gi galima trintis čia su šunimis, kai ji gali kilti į aukštumas? Magė tokiomis kalbomis šlykštėjosi ir buvo neapsakomai skaudu – nuo pat pradžių Anetė jai buvo šilta ir rūpestinga, matanti ir suprantanti, įžvelgianti net tai, ko ji nesugeba išsakyti, o dabar štai šitaip ją kankino. „Pagalvok bent jau apie tėvelį, jis tikrai nuliūs.“ Ne, šių žodžių buvo per daug! Dar niekada nė vienas nėra Magei prikaišiojęs, kad tėtis nuliūs dėl jos pasirinkimų, tokių dalykų neišmano nė vienas, tik ji pati. „Apsišiks, ne nuliūs! Ir man nusispjauti ant viso to!“ – drėbė ir su trenksmais išlėkė iš klasės.
     Ji suprato, su kuo grįžęs namo telefonu kalbėjosi tėtis, žinojo, kodėl jis visą vakarą toks tylus ir kokiu tikslu kitą rytą prieš darbą iškeliavo į mokyklą. Karas buvo prasidėjęs. Magė sėdėjo per pamokas, dėbsojo į mokytoją ir kūrė pačias įžūliausias scenas: kaip išdaužys klasės langus ir užpjudys ją šunimis. Kai mokytoja vėl pasivadino mergaitę pasišnekėti, ši tik švystelėjo įtūžio pilnus žodžius: „Man vemti verčia nuo viso to!“ – ir išbildėjo neatsisukdama. Tai buvo jos kova ir ji nesiruošė pasiduoti.
     Visą pavakarę išbuvo pas šunis, o grįžusi įslinko į savo kambarį ir įbedė nosį į knygą, nors perskaityti nesisekė nė žodžio. Tačiau atėjus vakarienės metui išsisukti nebepavyko. Prie stalo tiek ji, tiek Kenis ilgai netarė nė žodžio. Už lango irgi tvyrojo ramuma, buvo taip tylu, kad galėjai girdėti burnoje gromuluojamą maistą ir ryjamus kąsnius. Tai pykino, bet Magė prisivertė valgyti, tikėjosi, kad elgdamasi įprastai išvengs nemalonaus pokalbio. „Kaip diena?“ – užklausė tėvas baigęs valgyti. „Gerai, – atitarė ji, pasiskubino nuryti paskutinį kąsnį ir atsistojo. – Ačiū“, – ištarė garsiai, bandydama parodyti, kad pokalbis baigtas. Tėvas irgi pakilo nuo kėdės. „Ateik pasikalbėti.“ Magė krūptelėjo išgirdusi žodžius, gerkle vėl nušliaužė šleikštulys. Tėvas, kaip visada, kalbėjo tiesiai, be užuolankų ir be menkiausios abejonės galėjai suprasti, kur jis taikosi; tik ji pati šį sykį nebuvo linkusi pasiduoti. „Atsikabink, mane jau viskas užkniso!“ – mostelėjo atžagaria ranka ir susiruošė eiti. Bet nespėjo.
     „Atsisuk čia, kai su tavimi kalbu!“
     Kas buvo pasakyta tą vakarą, Magija nepamena, atsimena tik tą svaiginantį, minkštą lyg tirštas rūko debesis jausmą pokalbiui pasibaigus. Tiesą sakant, atrodė, kad pokalbis niekada nesibaigs – taip jau buvo lemta. Toks buvo jos gyvenimas. Pagaliau ji ėmė suprasti, kodėl mama norėjo gyventi su tėčiu, nors jis kartais ant jos taip garsiai rėkdavo. Ir dar – ji susikūrė sau paaiškinimą, kodėl tokie dideli tėčio delnai. Kai užaugs, būtinai parašys pasaką apie žmogų su didelėm rankom, kuriose telpa visos ašaros ir visas skausmas; dabar to padaryti dar negalėjo, dar buvo per maža ir nepatyrusi, o ši pasaka juk turėjo būti visiškai tobula, kaip ir tas, apie kurį ten bus rašoma.

     Kol Magė vaikštinėjo tarp šunų namelių, kiti lūkuriavo prie vartų. Inkštimas ir viauksėjimas raižė ausis.
     – Yra šunų vedlių mokykla, – paaiškino Kenis, triukšmui aprimus.
     – Yra daug visokių mokyklų, – prunkštelėjo Jūnas. – Tik ar būtina mūsų vaikams jose mokytis?
     Būtent tokios mintys Kenį ėdė jau visą mėnesį. Iš pradžių vylėsi, kad ši Magiją apnikusi liga neilgai trukus pasiduos, vėliau ėmė sverti, ką laimėtų ir ką prarastų pasiduodamas arba kovodamas. Bet štai dabar, klausydamasis draugo prieštaravimų, vis stipriau ėmė tikėti, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą uoslę, kuri padeda atrasti savo gyvenimo kelio kryptį, ir tuo reikia pasitikėti. Jo Magė buvo viena iš tų, kurių uoslė jau visiškai susiformavusi, todėl belieka ja pasikliauti, leidžiant savajam instinktui nuolankiai sekti įkandin.
     – Tai anaiptol ne bloga profesija.
     – Su mokslais galima pasiekti daugiau.
     – Su mokslais... Jei žmogui kitokie mokslai nerūpi?
     – Ar ne tu sakei, kad mokslai nesikandžioja?
     – Kitaip yra, kai žmogus žino, ko nori.
     – Ar nebandei kalbėtis? Gal persigalvos?
     – Žinai, tie pokalbiai kartais mums, suaugusiems, labiau reikalingi. Kad permąstytume. Ne viską mes išmanome ir ne visada esame teisūs.
     – Tai tu, seni, tiki, kad Magė visą gyvenimą taip ir liks šunų vedlė?
     – Cha! Taip, įsivaizduok, užsimerkiu ir regiu mintyse, kaip mano dukra jau aštuoniasdešimtmetė vis dar gainioja šunis. Visas gyvenimas... Kas gi yra tas visas gyvenimas? Dabar ji to nori, dabar jai tai svarbu.
     – Dabar? – išrėžė Jūnas. – Dabar ji dar tik kuria sau ateitį.
     – Žinai, – atsisuko Kenis ir užsisvajojo. – Prieš važiuodama į ligoninę Lina maldavo, kad leisčiau jai užbaigti paveikslą. Dabar! – šaukė ji. Bet aš neleidau. Tarytum tai galėjo kažką pakeisti. O iš tikrųjų... Tas paveikslas, tas, kur kabo mano svetainėje. Žmogus be galvos.
     – Tas? Galvojau, kad jis toks turi būti.
     – Man ir tau – taip. Bet Linai – ne. Ji būtinai norėjo nutapyti iki galo. Jai tai buvo svarbu. O aš įrodinėjau, kad ji privalo pamiršti savo nesąmones ir galvoti apie ateitį. Tik ta mano įsivaizduojama ateitis niekada neatėjo.
     – Filosofas tu...
     – Na taip, turiu tam daug laiko. Vis dažniau laiką leidžiu vienas. Magija vis mažiau būna kartu.
     – O toliau kaip bus? Projektas juk eina į pabaigą.
     – Grįšiu pas pacientus. Čia reikalingi gydytojai.
     – Čia? Šitoje kaimo ligoninėje?
     – Ligoninė yra ligoninė. Negali visi dirbti Riksene*.
     – Tave jau pusė Sveikatos ministerijos žino, baigi susišluoti visus titulus, o dabar...
     – Tai gal prikalkit mane prie garbės lentos?
     – Skyrius laukia. Pats supranti, kad esi neeilinis specialistas. O dabar lindėsi šitoje skylėje?
     – Jūnai, – Kenis uždėjo pirštinėtą plaštaką draugui ant peties ir be žodžių užbaigė pokalbį.

     Užrakinusi vartus Magė tarstelėjo, kad viskas baigta, ir pirmoji nuspūdino namų link. Kiti trys patraukė iš paskos.
     – Net iš kvapo gali suprasti, kad ji kuičiasi su šunimis, – burbtelėjo Jūnas.
     – Na taip, man irgi nereikia matyti tavęs prie operacinio stalo, kad suprasčiau, kodėl atsiduodi medicininiu spiritu.
     Ištaręs paskutinius žodžius, Kenis atlošė galvą nužvelgė dangų. Vis dar nebuvo sutemę – juk para artinosi prie persivertimo. Kaip ir jo gyvenimas. Lengva nebuvo. Galbūt dar sunkiau, nei išgyventi netektis, nes šį kartą pačiam teko priimti sprendimus. Bet gyvenimas per trumpas, kad vardan kruopščiai suplanuotos ateities tryptume tai, ką turime šiandien. Kad ir kaip besistengtumėm, vieniems pavyksta susikurti tokią ateitį, apie kokią svajoja, kitiems ne, o kai kuriems ta ateitis niekada neateina.


     * Riksen – trumpinys nuo Rikshospitalet, viena iš didžiųjų ligoninių Osle.